Lietuvių tekstilės gamintojai seka naujoves ir greitai į jas reaguoja, todėl išsiskiria saugos drabužių ir uniformų inovatyvumu, LRT RADIJUI sako Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Linas Lasiauskas. Anot jo, tai ypač vertina užsienio verslo sektorius, žinantis apie lietuvių drabužių gamybos kokybę daugiau nei patys lietuviai.

L. Lasiausko teigimu, mūsų tautiečiai gamina ne tik uniformas visoms NATO šalių struktūroms, bet ir siuva drabužius žinomiausiems pasaulyje prekės ženklams.

„Iš tikrųjų neužtektų eterio juos visus paminėti. Daugiau mažiau visų prekės ženklų drabužiai gaminami Lietuvoje: nuo aukštosios mados iki plačiai visuomenei žinomų prekės ženklų. [...] Dažnai Lietuvos vartotojas netgi nustemba, kad tai yra lietuviškas gaminys“, – teigia L. Lasiauskas.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius visus kviečia į ketvirtadienį Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ prasidėsiančią parodą „Baltijos tekstilė ir oda“. „[Joje] renginių tikrai daug: ir paminėti prekės ženklai, ir jaunųjų dizainerių konkursas, ir įvairūs konkursai vartotojams“, – žada L. Lasiauskas.

­– Paprastai tokiose parodose matome visko: naujausių mados tendencijų, įdomiausių technologijų. Ką parodysite šioje parodoje? Kam ji skirta: visuomenei, verslui ar abipusiams ryšiams sriprinti?

– Iš tikrųjų paroda „Baltijos tekstilė ir oda“, tarptautinei visuomenei taip pat žinoma kaip „Baltic Fashion and Textile“, skirta ir verslui, nes mūsų sektorius yra eksportuojanti pramonės šaka. Iki 85 proc. produkcijos parduodama užsienio šalyse. Taigi kviesime iš viso pasaulio verslo pirkėjus ir rodysime galimybes.

Taip pat labai didelę dalį skirsime Lietuvos visuomenei, nes [...] 15 proc. produkcijos parduodama Lietuvoje. Matyti tendencija, kad ši dalis smarkiai didėja. Jei krizės metu, 2008 metais, faktiškai visa produkcija buvo eksportuojama, tai dabar matome 15 proc. produkcijos, kuri parduodama čia. Matome paskutinio pusmečio duomenis – ta dalis turi tendenciją augti. Labai daug įmonių investuoja į prekės ženklus ir tikrai turi ką parodyti Lietuvos vartotojui.Įėjimas į parodą nemokamas, taigi maloniai kviečiame visus apsilankyti. O renginių tikrai daug: ir paminėti prekės ženklai, ir jaunųjų dizainerių konkursas, ir įvairūs konkursai vartotojams.

Kita dalis produkcijos galbūt skirta verslo vartotojams. Viena dalis, kurią vadiname ekspozicija „Sauga ir uniformos“, skirta būtent krašto apsaugos struktūroms, jėgos struktūroms, kitoms specifinėms institucijoms, sakysime, gaisrinei ir t. t.

Tai yra produktai, kurie yra inovatyvūs. Tai yra produktai, kurie yra gana brangūs. Jie nėra tiesiogiai imlūs kainai, kad pabrangtų ir jau būtų gaminama kažkur kitur. Lietuvos gamintojai į tokią produkciją jau seniai nesiorientuoja. Jie turi savo nišą Europoje ir būtent dėl inovacijų, kūrybinių minčių gamina labai sudėtingus ir specifinius produktus.

Paminėjau ekspoziciją „Sauga ir uniformos“. Sakyčiau, kad Lietuvos gamintojai yra nepelnytai nuvertinami, nes užsienyje juos žino kur kas geriau negu Lietuvoje, ypač – verslo srityje.

Dažnai Lietuvos vartotojas netgi nustemba, kad tai yra lietuviškas gaminys. Visa tai mes norime parodyti. Norime parodyti, kokia globali yra ši pramonė, kai bet koks pokytis bet kurioje pasaulio šalyje labai greitai daro įtaką ir žaliavų kryptims, ir mados tendencijoms.

– Ar tai, kad Lietuvos aprangos gamintojai siuva karo pramonei, susiję su geopolitine situacija? Ar tai susiję su tuo, kad padidėjo, pavyzdžiui, finansavimas gynybai?

– Sakyčiau, kad atvirkščiai. Vėlgi iki krizės gana didelė dalis – iki 20 proc. – Lietuvoje gaminamų užsakymų buvo būtent tokie. Po to ta dalis, tiesiogiai susijusi su finansavimu, be abejo, sumažėjo. Bet tai nereiškia, kad Lietuvos įmonės gamina tik Lietuvos struktūroms. Jos gamina faktiškai visų NATO šalių struktūroms.

– Ar NATO uniformos siuvamos Lietuvoje?

– Mes esame NATO dalis. Ką mes ir sakome, kad, jeigu kokybė tinka Skandinavijos šalių ar Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) verslo pirkėjams ir atitinka visus kitus kriterijus, tai, be abejo, turėtų tikti ir Lietuvai.

Galbūt tam tikros galimybės tiesiogiai susijusios su mūsų įmonių lankstumu, nes jos labai imlios inovacijoms, labai greitai reaguoja, seka naujoves. Šioje srityje – daug gražių pavyzdžių: nuo sakysime, megztinių, kurie pritaikomi įvairioms specifinėms pramonės šakoms iki naro drabužių ar gaisrininkų drabužių, kur, patikėkite, yra svarbi netgi kiekviena minutė. Ta informacija naujausiuose pasaulio institutuose turi būti iš karto pritaikoma.

– O apskritai į kokias rinkas orientuojasi mūsų aprangos pramonė? Kokią įtaką turi, pavyzdžiui, sankcijos Rusijai?

– Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorius tradiciškai yra daugiau orientuotas į Europos Sąjungos (ES) rinką. Mūsų pagrindiniai partneriai yra Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė, Vokietija.

Sankcijų Rusijai poveikį vienareikšmiškai įvertinti turbūt būtų sunku, nes, jei žiūrėtume į oficialią statistiką, eksportas nebuvo santykinai didelis, nesiekė net ir 2 proc. Bet daug buvo gaminama ir dirbama su partneriais, kurie savo ruožtu pardavinėjo tose rinkose, kur produkcija perkama, o tarp jų – ir Rusijoje. Netiesioginis praradimas yra gana nemažas.

Kita vertus, į Rusiją vežami, joje taip pat pardavinėjami aukštesnės pridėtinės vertės produktai, t. y. produktai su prekės ženklu. [...] Būtent namuose reikia pradėti augti, o artimos rinkos beveik buvo patapę namų rinkomis. Jų praradimas, žinoma, nėra geras dalykas. Bet, kita vertus, tai nedaro didelės įtakos. Kaip minėjau, Lietuva dirba su labai aiškiais produktais, nišiniais produktais, aukštos kokybės ir žinomiausiais prekės ženklais.

– Tai galima sakyti, kad vietos tekstilininkai turi savo vardą ir jį yra užsitarnavę?

– Iš tikrųjų taip. Jie labai gerai žinomi kaip geri gamybos, technologijų specialistai. Tai iš Europos niekur neišėjo. Aukštos kokybės produktų gamintojai bendradarbiauja iš esmės tik su Europos gamintojais.

– Jūs paminėjote, kad Lietuvos siuvėjai siuva drabužius garsiems prekės ženklams. Gal galėtumėte paminėti tuos garsius vardus?

– Iš tikrųjų neužtektų eterio juos visus paminėti. Daugiau mažiau visų prekės ženklų drabužiai gaminami Lietuvoje: nuo aukštosios mados iki plačiai visuomenei žinomų prekės ženklų.

– Ar, nusipirkus tokį gaminį, kur nors matyti, kad jis pagamintas Lietuvoje?

– Tai jau priklauso nuo tos šalies, kurioje yra tas prekės ženklas, politikos. Nėra privalomo žymėjimo „Pagaminta...“. Tarp kitko, tai irgi labai aktualus klausimas. Mes, Lietuvos gamintojai, labai siekiame, kad etiketėje būtų žymima „Pagaminta Lietuvoje“ (ar kitoje šalyje), nes tai suteikia prekei pridėtinės vertės. Bet Europa šiuo klausimu nėra vienalytė, ir nuomonės išsiskiria. Taigi kai kurie žymi, kai kurie – ne.

Bet norėčiau paminėti, koks postūmis įvyko per paskutinius metus. [...]. Tai taip pat bus labai gerai matoma parodoje, kuri prasideda šį ketvirtadienį. Mes suskaičiavome apie 50 pramoninės vados prekės ženklų, kurie per paskutinius dvejus metus atsirado Lietuvos rinkoje, t. y. įmonės labai smarkiai išaugino solidžią praktinę patirtį gamybos ir technologijos srityse, dirbdami su žinomais prekės ženklais. Dabar labai daug investuojama į savo produkto pardavimą. Tai vėlgi yra kita pridėtinė vertė.

– Tai irgi rinkos paieškos?

– Ir rinkos paieškos. Taip pat labai svarbūs visi rinkodaros klausimai, kas galbūt dėl objektyvių priežasčių iki šių dienų nebuvo pagrindinis reikalavimas.

– Apie Rusiją pakalbėjome, o kaip didysis tekstilės rinkos žaidėjas Kinija? Kiek šios įmonės gali konkuruoti su Kinijos įmonėmis? Kokie iššūkiai laukia Lietuvos?

– Na, mes pabrėžiame, kad nesame konkurentai su Kinija. Kinija vis tiek orientuota į didelius kiekius ir neaukštą kainą. Lietuvos gamintojai dirba Europoje, dirba su Europos tiekėjais.

Sakykime, kokiam nors gerai žinomam prekės ženklui reikia pagaminti dešimt suknelių. Jei daugiau pagaminsi, pirkėjas nepirks. Pirkėja, pamačiusi kaimynę su tokia pačia suknele, nelabai norės tos suknelės pirkti. Taigi tokias sukneles nuo gamybos pradžios į parduotuvę jau Anglijoje ar Ispanijoje reikia pristatyti per tris savaites. Čia jau yra mūsų niša [...], kas kitiems galbūt būtų neįmanoma.

–  Bet Jums turbūt yra tekę ne kartą girdėti tokius pastebėjimus, kad Lietuvos tekstilės pramonės siuvėjų gaminiai yra aukštos kokybės, gražūs, kokybiški, bet labai brangūs.

– Aš kitaip šį klausimą užduočiau jums – ar pigūs prancūzų, italų ar vokiečių gaminiai ten, kur yra vadinamasis brandingas? Jie niekaip negali būti pigūs. Jei vartotojas tikisi tos pačios kainos kaip Kinijoje, tai, be abejo, nėra realu.

Lietuva yra ES narė. Mums, kaip gamintojams, taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir tiems žinomiems prekių ženklams. Investuojama labai daug į aplinkosaugos, vartojimo sritis, audinių savybes. Iš tikrųjų taip ir yra, kaip parašyta etiketėje.

Tai yra gana brangūs procesai. Be abejo, tada gaminys gal neturi pakankamai stipraus prekės ženklo. Į tai dabar labai daug investuojama. [...] Tai bus vienas iš pagrindinių parodos akcentų.

– O ar gerų specialistų, siuvėjų Lietuvoje netrūksta? Pavyzdžiui, prieš porą metų buvo kalbama, kad dauguma jų emigravo ir lengvosios pramonės įmonėms trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

– Na, neslėpsime, sektoriuje tai šiuo metu yra viena iš aktualiausių problemų – darbuotojų trūkumas. Sektoriuje šiuo metu dirba apie 30 tūkst. darbuotojų. Tiek jų dirba siuvimo ir tekstilės srityje. Jei dar priskaičiuotume siuvimą minkštų baldų sektoriuje, kur darbuotojų yra 7 tūkst., viso būtų 37 tūkst. apdirbamosios pramonės darbuotojų. Tai yra daug.

Žinoma, jų nepakanka, nes įmonės turi tikrai daug užsakymų. Ir šioje srityje, be abejo, – daug spręstinų klausimų. Tarp kitko, norėčiau anonsuoti vieną renginį ir pakviesti jaunimą apsilankyti parodoje-studijų mugėje, kur mūsų sektorius pristatys „Vilnius Fashion & Textile Avenue“. Ten mokiniai, jaunimas galės susipažinti su galimybėmis rinktis profesiją mūsų aprangos ir tekstilės sektoriuje – nuo profesinių mokyklų iki aukštųjų mokyklų.

– Kas šiais laikais ruošia siuvėjus?

– Šiais laikais turime profesinį rengimą Klaipėdoje, kuris yra pagrindinis. Dauguma sektorių turi vadinamuosius sektorinius profesinio rengimo centrus. Tai pas mus toks yra Klaipėdoje. Taip pat yra apie 15 profesinių mokyklų. Ir, be abejo, aukštesnio lygio specialistus ruošia aukštosios mokyklos. Tai – ir kolegijos, ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

– O kiek apskritai dabar perspektyvi ši specialybė? Juk dabar technologijos labai keičiasi, ir šiais laikais daugelį operacijų atlieka jau nebe žmogus, o automatai.

– Na, be abejo, keičiasi specifika, bet, kaip sakoma, nepavalgęs ir neapsirengęs nebūsi. Tikrai ši pramonė niekur neišeina. Savam krašte pranašu nebūsi, bet yra paskaičiavimų. [...] Organizacija, atsakinga už profesinį rengimą, prieš dvejus metus pateikė prognozes, kiek aprangos ir tekstilės sektoriuje ES reikės specialistų, darbuotojų.

Apie Lietuvą pasakyta, kad maždaug 2025 metais poreikis bus taip pat apie 30 tūkst. darbuotojų. Žinoma, tiek jų reikės, atlikus namų darbus, panaudojant žinias, investuojant į profesinį mokymą. Tačiau bet kuriuo atveju poreikis išlieka.

Tai yra gera žinia tiems, kurie galbūt galvoja apie šią profesiją. Iš tikrųjų ji gal nežada aukštų atlyginimų, bet ji žada stabilų, ilgalaikį darbą, kokį surasti pas mus irgi dažnai būna gana problematiška.