"Būna, kad Šančiai atrodo tušti, tarsi nėra žmonių. Tačiau ant šio dviračių tako visuomet vyksta veiksmas – daug kas pasistato mašinas prie mokyklos ir eina pasivaikščioti. O pavasarį pakrantes užplūsta žvejai", – savo įspūdžiais apie Šančiais dalijasi E.Stašys.

Ekskursija – į barą

L.Masio šeima taip pat išskiria paupio ruožą nuo Panemunės tilto iki geležinkelio tilto: "Kalbant apie konkrečią vietą šioje pakrantėje, turime savo mėgstamą pievelę netoli Panemunės tilto, kur smagu pasėdėti vasarą."

Iš barų vyras išskiria Šančių "Apynėlį", "Svaigalus rūkalus", kur veda ir visus draugus, apsilankiusius Šančiuose, – tarsi surengia  eksursiją į praeitį.

L.Masys prisimena ir kino teatrą "Taika", turėjusį "kažkokį unikumą, aurą".

"Pastebėjau, kad Šančiuose man nereikia konkrečios vietos. Galiu kiekvieną dieną klaidžioti tomis Kranto gatvelėmis ir atrasti kažką naujo. Šančių mozaika – atskiri gyvenimai, bet kartu viskas kažkaip sujungta ir bendra. Kartais net sunku patikėti, jei tave kažkas atvežtų į Šančius užrištomis akimis, tikrai nesuvoktum, kad tu Kaune, juolab centre: kažkur kudakuoja vištos, lysvės braškių, upė", – tikina jau daugiau kaip aštuonerius metus rekonstruotose kareivinėse gyvenantis vyras.

Visus kalbintus Šančių gyventojus jungia judėjimas maršrutu  A.Juozapavičiaus g.–Panemunės tiltas, pasivaikščiojimas Panemunės šile, Nemuno paupiu Šančiuose.

Didelių permainų nenori

"Norėčiau, kad Šančiuose žmonės gyventų geriau. Norėčiau, kad valdžia operatyviau tvarkytų problemas – štai mūsų šulinio dangtis nepakeistas, kiemo apšvietimas neveikia. Niekaip neprisibeldžiame į savivaldybę", – problemas vardija B.Korobka.

"Ko gero, Šančiai ateityje turėtų tapti... Žinote, mums Šančiuose dabar labai gerai, nenorėtume, kad kas nors pasikeistų kardinaliai. Gal man asmeniškai gaila tik troleibusų depo. Tokie namai stovi. Kareivinės taip pat atstovėjo penkiolika metų. Gal dabar jau ir depo eilė renovacijai ateis?" – apie ateitį kalba Edmundas ir Alma. Pasak jų, Šančiai labai gražėja, tik gaila, kad nejaunėja.