Kuprinė, fotoaparatas, objektyvas, saldainiai bei vaisiai dovanoms ir vanduo. Ne viename karštame taške lankęsis 30 metų fotografas Artūras Morozovas šįkart tris savaites praleido Palestinos dykumoje tarp vietos beduinų.

Nakvynę gaudavo neprašydamas

Žemdirbių beduinų gyvenimas ir kova dėl vandens, kur jo labai trūksta – tokią fotografijų istoriją iš Palestinos buvusiam "Kauno dienos" fotografui užsakė viena garsi britų nevyriausybinė organizacija.

Laimėjęs konkursą Artūras antrą kartą iškeliavo į Palestiną, tačiau šįkart – trims savaitėms į vakarinį krantą, tolyn į dykumas, vadinamąją C (B – pereinamoji, A – kontroliuojamoji palestiniečių) zoną, kurią kontroliuoja Izraelis.

"Vieta labai turtinga giluminių, gruntinių vandenų, tačiau ją kontroliuoja Izraelis, – apie politinę situaciją vengęs kalbėti Artūras perėjo griežtą patikrinimą, buvo gavęs koordinates, kur važiuoti, ir per tą laiką gyveno keturiose palestiniečių šeimose. – Iš pradžių iki miestelių važiuodavau mikroautobusu. Po to kas nors paveždavo iki kaimelio, o toliau eidavau pėsčias."
Keliolika arabiškų žodžių mokantis fotografas stebėjo klajoklių gyvenimą, buitį, kovą dėl vandens.

"Tai buvo mano pirmoji arabiška patirtis, – prisipažino A.Morozovas. – Palestiniečiai – labai draugiški, paprasti ir svetingi. Atrodė, kad kai kurie taip ir nesuprato, ko aš pas juos buvau. Tačiau visą laiką dalijosi tuo, ką turi, neprašydamas gaudavau nakvynę."

Pabudęs rado kupranugarių

"Ateini pėsčias, nekalbi arabiškai, jie nekalba angliškai. Tačiau dar kartą įsitikinau, kad visada galima susikalbėti kūno, akių, žmogiškumo kalba, – Artūras jautėsi tarsi po langą stebintis svetimos šeimos gyvenimą. – Kažką pasakau, parodau į fotoaparatą, jie nusišypso, gestais kviečia prie stalo, kur dažniausiai – alyvuogės, jų aliejus, smėlyje kepta šilta duona."
Beduinai įprastai gyvena ant kalno viršukalnės arba dykumoje, vėjyje plaikstomose palapinėse, o miega ant žemės. Palestiniečiai čia negali statyti namų, nes C zoną kontroliuoja Izraelis.

Nereikėjo nė klausti, ar gali likti nakvoti: visi supranta, kad esi svečias, atėjai iš kažkur toli ir neturi kur nakvoti.

"Laikas neegzistuoja, tampi gamtos dalimi. Keliesi su saule, supranti, kad aštuonių valandų miegą ar laiką sugalvojo modernus žmogus, – Artūras pasakojo, kad jis, kaip ir šeimininkai, miegodavo ir greta avių, ir greta kupranugarių. – Prabundu, o greta meldžiasi senolis, loja šunys arba nuo temperatūrų skirtumų čiaudėja avys – reikėjo įprasti prie 100 ar 150 avių bandos čiaudulio."

Kartą kaunietis pabudo nuo keisto garso. Atmerkęs akis pamatė greta gulinčius kupranugarius, kurie karštą naktį atėjo atsigerti iš vandens cisternų. Numalšinę troškulį (o jie išgeria 50 litrų vandens), gyvūnai sugulė greta fotografo.

Už vandenį – 2 000 eurų

Kartą Artūras, pakirdęs penktą valandą ryto, leidosi į kelionę su piemenimis, genančiais didelę – pusantro šimto avių bandą. Buvo nuostabu matyti, kaip ją valdė šūksniais ir dainomis.
Beduinai dirbo savo darbus, o lietuvis stebėjo paprastą ir sudėtingą jų gyvenimą. Kepinant 40 laipsnių karščiui jis slėpėsi palapinėje, o didesnę jo kuprinės dalį užėmė vanduo.

"Jie gyvena ir dirba dėl vandens, o vanduo reikalingas, kad galėtų dirbti, – tarsi apie užburtą ratą kalbėjo Artūras. – Kai kurios šeimos vandeniui per mėnesį išleidžia apie 2 tūkst. eurų. Dėl to jos negali nusipirkti elementarių buities daiktų, neturi televizoriaus."

Vandenį klajokliai turi pirkti iš kompanijų arba su gyvuliais eiti labai toli: pora šeimų, pas kurias gyveno lietuvis, tris kartus per dieną su banda eidavo 3–4 valandas iki šulinių.
"Kartą ir aš gėriau iš šulinio, nors atvykėliams to daryti nepatariama. Mes neįpratę prie ten paplitusių bakterijų. Keli kolegos Afganistane, gėrę vietinio vandens, po to gydėsi kelerius metus", – pasakojo Artūras, neradęs kito būdo bent minimaliai numalšinti troškulį.

Jis matė, kaip per parą klajokliai dirba apie 20 valandų. Gyvulius gano jau 7–8 metų amžiaus vaikai. Juos pakeičia kiti šeimos nariai, dirbama iki vėlyvo vakaro, nes dėl karščių vidudienį kartais tai nepakeliama.

Praradimai per akimirką

Kodėl jie neišsikelia kitur?

"Čia mūsų prosenelių žemė, mes – jau ketvirta karta. Jei išsikelsime – pralaimėsime", – tokiomis nuostatomis, pasakojo Artūras, vadovaujasi beduinai.

Lietuvių daržininkai ir sodininkai turbūt būtų šokiruoti, kaip tarp akmenų, smėlio klajokliai sugeba išsiauginti pomidorų. Juos taupiai laisto, žino, kaip sustabdyti vandens garavimą.
Artūrui per karščius norėjosi mažiau valgyti, išalkus pats nuostabiausias maistas buvo smėlyje kepta karšta duona su alyvuogių aliejumi.

"Prie stalo sėdėdavo vyrai, senoliai. Vienas fotografas, ilgai dirbęs islamo šalyse, yra sakęs, kad, negerbdamas vietos papročių, nežinodamas kultūros, ten gali per akimirką prarasti pagarbą ir žūti, – pasakojo A.Morozovas. – Įpratęs prie mūsų papročių, pakviečiau ir moteris, tačiau man buvo pasakyta, jos – pavalgiusios. Tačiau vyrams pavalgius moterys nunešė lėkštes ir po to, tarsi būtų patiektas naujas patiekalas, atėjo prie stalo ir valgė."

Sulaukė ir moterų dėmesio

Bene didžiausias incidentas įvyko, kai Artūras sulaukė jauno vienos šeimos vyro leidimo fotografuoti ką tik nori, taip pat ir moteris, nors įprastai tai daryti draudžiama.

"Tačiau tai pastebėjo uošvis ir pasakė po darbų grįžusiam moters, kurią nufotografavau, vyrui. Jis labai susijaudino, nes visa šeima galėjo užsitraukti didelę gėdą. Laimė, šis nesusipratimas baigėsi ramiai, – pasakojo Artūras. – Kartą naktį palestinietis rodė naktinius vaizdus ir kažką pasakė. Einu iš paskos, jis vėl kažką sako, o aš nieko nesuprantu. Taip nuėjome apie 100 metrų. Tik po to gestų kalba išsiaiškinome, kad jis nori atlikti gamtinius reikalus."

Itin retai svetimą žmogų išvystančios ir monotoniškai gyvenančios moterys ir vaikai neslėpė susidomėjimo atvykėliu, juolab kad jis jiems buvo tarsi ateivis.

"Per karščius moterys ateidavo į palapinę, kur ilsėjausi, vaikai surengdavo koncertuką, spoksodavo į mane, apkalbėdavo, kikendavo, gestais klausdavo, ar vedęs, – šypsojosi Artūras. – Beje, jos sulaukė griežto perspėjimo iš senolio, kad negali eiti prie svetimo vyro, juolab su juo kalbėtis."

Obuolys – aštuoniems

"Mūsų supratimu, ji atrodė kraupiai, – taip Artūras kalbėjo apie nuotaką, nes dalyvavo beduinų vestuvėse. – Beje, jaunąją mačiau tik keliolika sekundžių. Atrodė tarsi siaubo filmo herojė, paskenduolė – baltai išdažytu veidu, apdengta šaliais, suveržta korsetais, iškreipiančiais kūno formas. Su vyrais šventėme atskirai – kažkokiame garaže. Gėrėme vandenį, kavą, valgėme alyvuoges. Tik iš pradžių buvo patiekta šiek tiek avienos su ryžiais. Moterys šventė kitur, palapinėje."

Artūras sulaukė labai daug dėmesio, nuoširdumo, šypsenų. Bendraujant teko išgerti ne vieną puodelį kavos.

Gyvenant tarp beduinų pinigai tarsi neegzistavo, nors klajokliai verčiasi labai skurdžiai. Nuoširdžiai priimamas svečias – jų kultūros, svetingumo dalis.
Tiesa, kaunietis juos vaišindavo saldainiais, vaisiais.

"Obuolį supjaustydavo į aštuonias daleles. Ir taip dalijosi kasdien", – patirtimi dalijosi Artūras, apsilankęs ir šeimose, kur vyrai turi 2–3 žmonas, o moterys slepia veidus.

Per tris savaites Palestinoje fotografas nė karto negirdėjo vaiko verksmo, nors dirba nuo saulės patekėjimo iki laidos, miega ir valgo ant žemės, gyvena palapinėse, smėlynuose ar kalnuose, o jų žaislai – smėlis, pagaliukai, akmenėliai. Bet veide – šypsena.

"Po tokių kelionių supranti, kokie mes išlepę. Supranti, kad po deguonies mums svarbiausia vanduo, – susižavėjęs paprastų palestiniečių nuoširdumu kalbėjo A.Morozovas. – Ir net nemokėdamas kalbos, kitos kultūros, visada susikalbėsi šypsena, gestais, kūno ir širdies kalba."