Operoje, kaip ir kiekvienoje istorijoje vaikams, ryški tradicinės gėrio ir blogio linijos su laiminga gėrio pergalės prieš blogį pabaiga. Tai suprantama visiems vaikams.
Yra temų, kurios gali sužadinti minčių ir tėveliams, atlydėjusiems vaikus į spektaklį. Kas vyksta visuomenėje, kurioje šeimos modelio branduolyje vaidmenys keičiasi vietomis? Praeityje įsitvirtinęs patriarchalinis, šeimos materialine gerove besirūpinančio griežto ir rūstaus tėvo įvaizdis ("Visais laikais karaliai buvo vyrai"), operoje tarsi atiduodamas šiaip jau rūpestingumu ir švelnumu turinčiai spindėti motinai Harmonijai (Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Giedrė Juknevičiūtė), kuri visai nemaloni (anot Princesės, "negraži mano mama – susiraukus ir pikta"), rūsčiai baudžianti jai prieštaraujančią dukrą, konfliktuojanti su savo vyru – Karaliumi Ritmu (Andrius Apšega, Jonas Lamauskas), bandančiu atjausti užuojautos ir užtarimo ieškančią Princesę. O ir jų vardai tarsi prieštarauja patys sau: ritmas muzikoje įsivaizduojamas griežtas, tvirtas, reguliuojantis garsų trukmės įvairovę, o harmonija juk savo prasme susijusi su darna ir pusiausvyra. "Dryžuotoje operoje" – atvirkščiai: tėtis Ritmas – nuolaidžiai tolerantiškas, o mama Harmonija trykšta valdingumu.

Plati, nuolat kintanti nuotaikų skalė su veiksmo įtampos pakilimais ir atoslūgiais. Tematinė medžiaga saikinga, siejama su atskirais veikėjais, lengvai atpažįstama, vis pakartojama ir sugrįžtanti, kol galų gale, net veikėjui nepasirodžius scenoje, suvokiamas jo ryšys su vykstančiu veiksmu. Savas temas ir tembrus, ritminius piešinius turi natos, pauzės, Zebriukas Indigo, Triukšmutis (Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas), begalviai Komercijaus bemoliai, na, ir aišku – Princesė Melodija (Živilė Lamauskienė, Ingrida Kažemėkaitė), užvaldanti savo balso skambesiu ir po spektaklio dar ilgokai nedingstanti iš atminties.

Atmintyje išlieka ir kita tema – stilizuota gama, kurios slinktyse pustoniai ir tonai susikeitę vietomis. Į tradicinę gamą ji panaši tik pavadinimais ir kylančia linija. Paprastu sprendimu išvengta pabodusio šablono. Juk gama – garsų eilė, kuri gali būti pati įvairiausia.

Siužetas prašosi tęsinio

Pirmas veiksmas nutrūksta įsisiūbavus konfliktui, kulminaciniame taške, palydėdamas žiūrovus į pertrauką klausimu "Kas dabar bus?" – intriguojančiu lyg daugiaserijiniame filme ir verčiančiu laukti tęsinio. O tęsinyje, antrame veiksme, įsivyrauja chaosas. Juk Harmonijai supykus rūmuose neliko darnos.

Skambant visų tonų gamai pasirodo nesimpatiškas veikėjas be vieno kulno, atveriantis tamsiuosius operos puslapius. Disonuojantys intervalai ir akordai, groteskiškos, grimasomis pasipuošusios melodijos lydi į nesvetingą karalystę, kurioje beširdis Komercijus, nekūrybingas ir netalentingas, dėl pelno pasiryžęs nedoriems darbams, skleidžiantis šaltį ir destrukciją, įkalina Princesę Melodiją.

Tamsa, juodai pilkos spalvos, bauginanti muzika, tačiau mažuosius žiūrovus beužvaldančią baimę tirpdo kvaili begalviai bemoliai, o pasirodžius Triukšmučiui ir pakvietus vaikus į pagalbą kovojant su blogiu, emocinė iškrova išsilieja su didžiule energija, netrukus virstanti palengvėjimu – blogis įveiktas. Beveik iš karto po to apoteoziškai liejasi melodija – "Kai muzika skamba, išsiskleidžia meilė", lydinti namo sugrįžtančius pagrindinius veikėjus ir skelbianti istorijos pabaigą. Susidaro įspūdis, kad ta pabaiga atėjo ne laiku, gerokai per anksti, nes dinamiška ir nenuobodi istorija dar galėtų tęstis ir tęstis.