Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė balandžio „Durys“ – mėnesinio kultūros ir meno žurnalo ketvirtasis šių metų numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas „Klaipėdos“ laikraščio leidinys, pernai – 20-aisiais leidimo metais tapęs žurnalu, toliau įdėmiai fiksuoja, tyrinėja, analizuoja ryškiausius uostamiesčio ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno reiškinius.

Ten skamba muzika

Balandžio numerį pradeda Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorės Nijolės Laužikienės straipsnis, parengtas pagal pranešimą, skaitytą uostamiesčio Koncertų salės 10-mečio renginyje. Publikacijoje apžvelgiama koncertinės įstaigos veikla šiandieniniame šalies ir miesto kultūros kontekste. Be kita ko, N.Laužikienė primena, kad Klaipėdos koncertų salė yra vienintelis kultūros objektas nepriklausomoje Lietuvoje,  rekonstruotas išimtinai savivaldybės lėšomis, ir atkreipia dėmesį, kad Klaipėda yra vienintelė iš Lietuvos didžiųjų miestų, kuriame nėra valstybinės koncertinės organizacijos. „Šiandien galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos koncertų salės veikla užima tvirtas pozicijas klaipėdiečių kultūriniame gyvenime (...), dėl gebėjimo formuoti aukšto meninio lygio repertuarą ji yra pripažinta valstybinių institucijų (...), tačiau nacionaliniame kultūros politikos kontekste Klaipėdos koncertų salės tarp muzikos kultūros politiką įgyvendinančių valstybinių institucijų nėra. (...) Kokia regioninės kultūros politikos logika vadovaujasi Kultūros ministerija, sunku paaiškinti. Bet ji yra keistina. Ateityje Koncertų salę matyčiau kaip valstybinę instituciją“, – teigia autorė (N.Laužikienė. Klaipėdos koncertų salė: 10 veiklos metų).

Toliau „Duryse“ muzikologė Laima Sugintienė dalijasi pirmaisiais įspūdžiais iš jubiliejinio XXXX festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“, pastarąjį 10-metį rengiamo Klaipėdos koncertų salės ir šiemet dedikuoto jos veiklos sukakčiai. Trumpai apžvelgusi seniausio šalyje reprezentacinio festivalio istoriją, stabtelėjusi Koncertų salės 10-mečio renginyje, muzikologė pastebi, kad šiųmečio festivalio programa verta dvigubo jubiliejaus, ji išties nepaprasta, išties nekasdieniška, o pirmieji festivalio koncertai – ir panašūs, ir skirtingi... (L.Sugintienė. Verta dvigubo jubiliejaus).

Muzikos temą balandžio „Duryse“ užbaigia Danguolė Vilidaitė, aptardama Karlo Jenkinso stambios formos vokalinį-instrumentinį kūrinį „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“, nuskambėjusį Klaipėdos muzikinio teatro scenoje. Kad tai įvyktų, buvo suburta pusantro šimto atlikėjų. Anot muzikologės, tai buvo gera interpretacija, bet „ar padėjo šiam kūriniui režisieriaus H.Oweno specialiai jam sukurtas ir Lietuvoje pirmąsyk parodytas dokumentinis filmas „Ginkluotas žmogus“ (2007), sunku pasakyti. Bet kartais reginiai taip įtraukdavo, kad nebegirdėdavai nieko aplinkui“ (D.Vilidaitė. Kultūros dieną – sukrečiantis kūrinys).

Teatro uždangą praskleidus

Teatrui skirtuose žurnalo puslapiuose Valentina Žigienė kalbina aktorių ir režisierių Kęstutį Macijauską, kurio 35 metai darbo Klaipėdos dramos teatre šiemet pažymėti garbingiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi – už Tėvo vaidmenį čekų dramaturgo Petrio Zelenkos komedijoje „Paprastos beprotybės istorijos“, režisuotoje Dariaus Rabašausko (V.Žigienė. K.Macijauskas: teatras dar nenusibodo, todėl bityno neužveisiau).

Teatrologė Jūratė Grigaitienė sugrąžina į antrąjį Klaipėdos teatrų festivalį „Namai“ ir dalijasi mintimis apie jo premjeras, kurių šiemet buvo net penkios... (J.Grigaitienė. Festivalis „Namai“: be įtampos ir intrigų). Čia pat pats festivalio meno vadovas režisierius Darius Rabašauskas įvardija jo akimis svarbiausius šiemečio renginio komponentus, naujoves bei inspiracijas ateičiai (V.Žigienė. Lūkesčiai pasitvirtino su kaupu).

Apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ką tik pastatytą ir balandį publikai pristatytą garsų Brodvėjaus miuziklą – Franko Loesser ir Abe’o Burrowso muzikinę situacijų komediją „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ rašo teatrologė Gitana Gugevičiūtė. Naujasis ryškaus kolorito, dinamiškas, poparto stiliumi aptaisytas spektaklis išsyk sulaukė publikos susidomėjimo ir nevienareikšmių nuomonių. Juolab intriguoja teatro specialisto įžvalgos ir vertinimai... (G.Gugevičiūtė. Kai spektaklis randasi iš sinergijos).

Parodose – fotografija ir dailė

Fotografijos meną tyrinėjanti Danguolė Ruškienė žvalgosi po uostamiesčio Baroti galeriją, kur veikia daugiau nei du dešimtmečius Niujorke (JAV) gyvenusio ir tik prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžusio fotografo Arūno Kulikausko autorinė paroda „Originalai – Polaroid pinhole“. Šiose fotografijose, menotyrininkės žodžiais, „viskas lygiai taip pat svarbu, kaip gali būti ir nesvarbu. Tai tiesiog akimirka, vaizdas, kuris sudomino, patraukė žvilgsnį. Tas pirminis impulsas, kuris priverčia sustoti ir užfiksuoti. Nemeluojant ir neapgaudinėjant nei savęs, nei kitų“ (D.Ruškienė. Kūrybinio akto liudijimas).

O dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė „Durų“ skaitytojams atveria „vietą, kurioje dailininkai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį“, kur „tarsi kokie alchemikai, menininkai atsiskyrėliškai prapuola nesibaigiančiose paieškose“. Tai kūrybinės dirbtuvės. Savajai net keturių parodų ciklą šiemet paskyrė Klaipėdos tapytojas Juozas Vosylius, toje pačioje dirbtuvėje besidarbuojantis 40 metų... (Kristina Jokubavičienė. Dirbtuvių mohikanams).

„Kino pavasario“ atradimai

Kinomanas Aivaras Dočkus šįsyk pažeria įspūdžių apie Xaviero Dolano naujausią filmą „Mamytė“, rodytą festivalyje „Kino pavasaris“, kuris šiemet Klaipėdoje vyko tuo pačiu metu kaip Vilniuje bei Kaune. Bet kodėl Aivaras pasirinko šią juostą iš visos festivalio programos? „Mamytė“ – neabejotinai labiausiai Lietuvos kinomanų aptarinėjamas šiemet parodytas filmas. Netrukus apie jį kalbėti bus tiesiog madinga, o nežinoti – blogo etiketo ženklas. Nepamenu, kuri kita juosta būtų sulaukusi tiek vertinimų, kurių diapazonas skiriasi nuo „geras“ iki „nerealus“. O dažniausiai skambantis draugų, kolegų, meno mėgėjų ir filmų gerbėjų klausimas: „Ar matei „Mamytę“?“ – teigia filmo recenzijos autorius (A.Dočkus. „Mamytės“ fenomenas čia ir ten).

Dainius Vanagas taip pat grįžta mintimis prie „Kino pavasario“ ir matytų šio festivalio filmų. Tik kitu kampu. Jis įdėmiau žvilgteli į tris, kurie „pasižymi ne tik aukšta kino kokybe, bet ir jautria žiūra į šiuolaikinio pasaulio specifiką: „Žmogus-paukštis“, „Septintas veiksmas“ ir „Naujienų medžiotojas“. Stiliaus požiūriu šios juostos skirtingos, tačiau glaudžiai susijusios tematika“. Autorius trumpai apžvelgia, su kokia pagrindinių veikėjų konstravimo logika susiduriama šiuose filmuose, ir teigia: „Visiems trims filmams būdingas maniakiškas, žvilgsnį kaustantis žmogaus sąmonės paribys – ši tema visuomet buvo populiari, tačiau pastaruoju metu, dėl įvairių su fanatizmu ir ekstremizmu susijusių reiškinių gausos tampa vis aktualesnė. Stumti save iki kraštutinumo, iki ribos, kurią peržengus nutinka kažkas nauja, netikėta, neatrasta, tampa viliojančia galimybe žmogui, kuris supranta – dabar arba niekad“ (D.Vanagas. „Kino pavasaris“ – kai vaizdas užgožia žodį).

Kultūros istorijos vingiais

Publikacijų ciklą, dedikuotą M.K.Oginskio metams, pradeda žurnalistė Daiva Janauskaitė su Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriumi Vytu Rutkausku, žurnalo skaitytojams pristatydami platesnę pažintį su M.K.Oginskiu bei viskuo, kas susiję su šiuo nepaprastu žmogumi, daugeliui žinomu, kaip garsaus polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriumi. Paties M.K.Oginskio žodžiais, jei ne dramatiškas jo valstybės likimas, gal jis būtų tapęs kompozitoriumi... (Daiva Janauskaitė. Garsiosios giminės palikimas).

Kultūros istorijos temą pratęsia Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika. Šiuosyk autorė į senąją Klaipėdą žvelgia pasaulio mačiusių keliautojų akimis, – ką įdomaus ir patraukiančio jie rado šiame mieste, anksčiau dar vadintame mažuoju Londonu (Jovita Saulėnienė. Keliautojų įspūdžiai – įkvepiantis pažinimo šaltinis (2).

„Durys“ taip pat kviečia nors trumpai pažvelgti pro „Langą“ ir praneša, ką klaipėdiečiai menininkai veikia už savojo miesto ribų. O jie vaidina Mogiliove (Baltarusija), skina laurus muzikos festivalyje-konkurse Ščecine (Lenkija), už savanorystės kultūros sklaidą įvertinti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Literatūriniai „Gintaro lašai“

Į žurnalą integruoti literatūriniai „Gintaro lašai“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, siūlo paskaityti Donaldo Barthelme’o novelę „Kaip aš rašau savo dainas“, iš anglų kalbos išverstą Jeronimo Brazaičio, ir poetės iš Minsko Sabinos Brilo poezijos, iš rusų kalbos išverstos G.Grajausko. Čia pat galima paskaityti klaipėdiečio Kęstučio Grubliausko novelę „Stiprybė“ ir pluoštą mažeikiškio Virginijaus Sungailos eilėraščių. Be to, skaitytojai turi galimybę įvertinti „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvio poeto Nerijaus Cibulsko kūrybą.

„Durys“ įprastai išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Kitomis dienomis žurnalą galima įsigyti „Klaipėdos“ dienraščio redakcijos skyriuose. Be to, „Duris“ galima atskirai užsiprenumeruoti internetu www.kl.lt/prenumerata [5] ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.