1943-1945 m. H. Zimmermanno grupė mėgino spręsti skraidančio disko stabilumo problemas, kylančias dėl nestabilaus variklio veikimo ir negalėjimo tiksliai reguliuoti variklio trauką. Buvo projektuojama didesnė disko versija.

1945 m. pavasarį projektas buvo baigtas – liko tik sukonstruoti bandomąjį modelį. Tačiau Vokietija pralaimėjo II-ąjį pasaulinį karą. Kad brėžiniai neatitektų į sąjungininkų rankas, SS įsakė sunaikinti visus dokumentus, o inžinierius – sušaudyti. Tiesa, visi konstruktoriai, išskyrus H. Zimmermanną, spėjo pabėgti.

Pasibaigus karui, sąjungininkai nerado jokių dokumentų, galinčių patvirtinti apie tokio skraidančio aparato egzistavimą. Buvo padaryta išvada, kad tai – eilinis pramanas. Sovietų žvalgybininkams pasisekė labiau: TSRS atiteko ne tik visi projekto dokumentai – jie surado patį O. I. Mayerį ir jo kolegų darbo
grupę. Inžinieriai slėpėsi Berlyno apylinkėse veikusios įmonės vyno rūsyje. Visi brėžiniai buvo išvežti į TSRS.

1946 m. talentingas inžinierius iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Michailas Dubikas gavo neįprastą paskyrimą. Jaunam specialistui teko laikyti vokiečių kalbos egzaminą. Jis jį išlaikė. O po to buvo priverstas duoti "tylos įžadus". Mat tapo O. I. Mayerio grupės techniniu vertėju. M. Dubikas daugiau kaip pusę amžiaus saugojo jam patikėtą slaptą informaciją, o dabar apie ją papasakojo savo prisiminimuose.

"Nuodugniai išanalizavus brėžinius, iš viršaus buvo duotas nurodymas konstruoti tikrą pilotuojamą skraidančio disko prototipą, kurį būtų galima išbandyti, - pasakoja M. Dubikas. – Darbai buvo vykdomi ypač slaptai. O. I. Mayerio grupės kaliniams buvo įsteigtas specialius padalinys (SKB-08). Skraidančio aparato MA-6, pavadinimu "Kempinė", detalės ir mechanizmai buvo gaminami įvairiose gamyklose. Mes buvome nuolat stebimi spec. tarnybų. Visi suprato, kad plepėti apie šį projektą šiukštu nevalia."

Iš pradžių buvo planuojama naudoti vokiečių inžinieriams žinomą variklį "Jumo 004B1", kuris Ufos aviacijos gamykloje Nr. 26. buvo pavadintas RD-10. Tačiau jis "Kempinei" pasirodė per silpnas, todėl buvo nuspręsta naudoti naujausius britų variklius Nene I, kurie TSRS buvo vadinami RD-45. Jų galia buvo kiek daugiau nei dvigubai didesnė (nebe 900 kgf, o 2040 kgf).

Cirkuliacija arba Štrauso valsas

Pirmas bandomasis skrydis buvo vykdomas ypač slaptai – viename iš šiaurinių oro uostų.

"Pasigirdo kurtinamas trijų reaktyvinių variklių griaudėjimas, o tamsusis diskas, labai netoli teįsibėgėjęs, lengvai atsiplėšė nuo pakilimo tako ir nuskriejo į dangų, - prisimena M. Dubikas. – Jei ne tas triukšmas, "Kempinę" būtų galima palaikyti ateivių NSO."

Skraidantis diskas išsiskyrė tam laikmečiui ypatingomis charakteristikomis – ypač keliajmąja galia ir minimaliu kreiseriniu greičiu. Jis be vargo galėjo skristi 100 km/val. greičiu ir manevruoti taip, kaip nesisapnavo daugeliui to meto naikintuvų pilotų. Diskas galėjo suktis praktiškai vienoje vietoje – šis manevras buvo vadinamas cirkuliacija, "Štrauso valsu" arba tiesiog Štrausu.

Po tokių įspūdingų rezultatų buvo nuspręsta bandomąją karinių prototipų seriją. Taip buvo sukurtas patobulintas įspūdingas, beveik krepšinio aikštelės dydžio – 25 metrų skersmens – skraidantis diskas su specialiu piloto bokšteliu viršutinėje dalyje, radaro sistema ir keturiais pabūklo vamzdžiais apačioje.

Patobulinto skraidančio disko versija skraidė dinamiškiau ir greičiau. Patyrę vokiečių inžinieriai skraidančios lėkštės korpusą pavertė vientisu sparnu. Trijų turboreaktyvinių variklių galios valdymo sistema ir judinamos tūtos su keičiamu traukos vektoriumi buvo papildytos šoniniais dujiniais varikliais, užtikrinusiais stabilumą ir fantastišką manevringumą skrendant nedideliu greičiu.