Neseniai išėjo įdomi Viktorijos Šeinos monografija "Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje". Apie pačią knygą išsamiau parašysiu "Santakoje", o dabar apie tam tikrą problemą: kas šiuo metu yra Kauno tapatybė, kuo ji apibūdinama ir ar apskritai egzistuoja.

Atrodo, kad taip ir likome prieškariniai, laikinosios sostinės gravitacija pernelyg stipri ir mes jos niekaip nesugebame pakeisti šiandieniais atitikmenimis. Žinoma, tarpukario Kaunas yra didelė vertybė, tiek savo modernizmo architektūra, tiek nematerialiu paveldu. Tačiau negalima vien sėdėti įklimpus toje tapatybėje kaip musei gintare, tie laikai praėjo, laikas įprasminti tai, kas yra dabar. O kas dabar? Kuo dabar išskirtinis yra Kaunas?

Net brežneviniu sovietmečiu Kaunas turėjo mažiausiai du išskirtinius bruožus. Vienas jų – garsusis kaunietiškas verslumas, Kauno spekuliantai. Atrodo, kad kapitalizmas į Kauną atėjo daug anksčiau nei bet kur kitur. Pogrindiniai džinsų, megztinių, marškinėlių etc. fabrikėliai veikė be perstojo ir produkcija plito po visą "plačiąją tėvynę". Taip pat visa jėga vyko pusiau pogrindinė prekyba supuvusių Vakarų gėrybėmis. Dėl to kauniečiai gyveno santykinai geriau nei kitų miestų gyventojai ir tuo garsėjo.

Kitas išskirtinis Kauno bruožas buvo jo rezistencijos dvasia. Dar pakako smetonmečio figūrantų, gebančių tą dvasią palaikyti, veikė stiprus laisvę mylinčių hipių judėjimas, kurio simbolinis įprasminimas – Romo Kalantos auka. Laisvės idėjos iš Kauno plito ir į kitus, labiau susovietintus miestus.

Kas yra dabar, išskyrus garsųjį šūkį, kad "ir Kaune gyventi galima"? Žinoma, kad galima, kai kuo čia daug geriau nei Vilniuje. Nors tas Vilnius neduoda ramybės. Štai vieno kandidatų į merus šūkis: "Aplenksime Vilnių, ir viskas bus gerai!" Labai primena sovietmečio šūkį, skirtą Vakarams: "Dogonim i peregonim (pavysim ir aplenksim)." O kam čia lenkti? Kurkimės savas, kaunietiškas struktūras, savo miesto terpę ir nesidairykime, ką ten kažkur padarė Artūras Zuokas. Visų pirma kurkimės naująją savo miesto tapatybę.

Tiek į rinkimus einančių partijų, tiek pretendentų į merus programose vyrauja punktai apie verslą, miesto infrastruktūrą ir miestiečių gerovės kėlimą. Praktiškai nėra nė žodžio apie kultūrą, o miestas be kultūros yra miręs, kad ir kaip puikiai veiktų jame esančios įmonės ir kiek mažai duobių gatvėse būtų likę. Tai kur kultūra, gerbiami miesto tėvai? Kokią gerą knygą pastaruoju metu skaitėte?