Pasaulyje daugybė augalų ir gyvūnų, svetimų klimato juostoms ar kontinentams, kuriose gyvena ar veisiasi. Anot kai kurių specialistų, tai kelia vis didesnių ekologinių, ekonominių ir sveikatos problemų. Europos Sąjunga kuria teisės aktus, kuriais draustų invazinių rūšių patekimą į joms svetimą aplinką, o Jungtinėse Valstijose yra ir biologų, keliančių klausimą, ar šį procesą sustabdyti iš viso įmanoma. Taigi, ką daryti, kad gyventi netrukdytų Birmos pitonai, nutrijos ar Sosnovskio barščiai? Ir kuo jų invazija kenkia?

Bet kurioje šalyje daugybė augalų ir gyvūnų, kurie ten – visai ne vietiniai. Ar būtų įvežti tyčia, ar ne, dažnai naikina natūraliai toje aplinkoje gyvenančias veisles, arba mažų mažiausiai – kimba su jomis į kovą dėl išlikimo. Visa tai gamtai, sveikatai kainuoja šimtus milijonų – kokia valiuta beskaičiuosi.

„Tai tokios rūšys, kurios pas mus nėra sutinkamos, jos vadinamos svetimžemėmis. Atvežtos jos gali būti tyčia ar netyčia. Dažniausi šiais laikais yra netyčiniai atvežimai“, – sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Danas Augutis.

Pasak jo, dalis šių rūšių prigyja ir tampa labai agresyviomis. Tokios agresyvios rūšys yra vadinamos invazinėmis. Lietuvoje yra 450 svetimžemių rūšių, iš jų apie 50 – invazinės.

„Daugelis invazinių rūšių, esančių Lietuvoje, yra atvežtos kaip dekoratyvinės arba kaip skirtos žemės ūkiui, norint kažką pagerinti, o gavos atvirkščiai nei norėjo tie, kas jas vežė“, – mano D. Augutis.

Kaip žymiausią tokį augalą specialistas įvardija Sasnovskio barščius, taip pat gausialapį lubiną, uosialapį klevą. Tarp žinomiausių invazinių gyvūnų rūšių – kanadinė audinė, sūrinis šuo, invaziniai grundulai.

Europos Sąjungos įstatymų, reguliuojančių invazines rūšis, yra mažai. Aptarkime pavyzdžius.

Vengrijoje kas penktas – kam nors alergiškas. Čia itin paplitusi kietinė ambrozija – nors gimininga kiečiui ir pelynui, visgi nevietinė. Iš Amerikos Europoje ji netyčia atsidūrė XIX a. – per žemės ūkio techniką, per produktus, keliavusius iš „Naujojo pasaulio“. Vengrijoje jai alergiškas vienas gyventojas iš penkiolikos. Europos Komisijos kurtame filmuke kalbintas Augalų Apsaugos instituto ekspertas Daktaras Tamas Koemivesas sako, kad, dar brangiau nei sveikatai, šis augalas atsieina žemės ūkiui, trukdydamas kitiems pasėliams.

„Kenkia ne tik sveikatai, bet ir žemės ūkiui, kukurūzams ir saulėgrąžoms. sveikatos apsaugai tai kainuoja 36 milijonus euru. Žemės ūkiui – triskart tiek“, – tvirtina Augalų Apsaugos instituto ekspertas.

Į pagalbą – ir mobiliosios programėlės

Vengrijos valdžia apie problemą žino labai gerai, ir būdai ją spręsti iš pažiūros visai paprasti – informuoti ūkininkus, kad šie sistemiškai kasmet ambrozijas tiesiog išpjautų, geriausia – prieš žydėjimą. Ir naudoti mažai herbicidų.

„Jeigu kasdieniam gyvenime susiduriam, reikia tiesiog ją išrauti. Bet jei pamatom kad zona didelė ir plintanti, tada galima naudoti  mobiliąją programėle – nufotografuoti tą plotą ir nusiusti i centrą kuris užfiksuos“, – pasakoja ūkininkas.

Tačiau kietinė ambrozija – tikrai ne vienintelė Europos problema. Luizianos vėžiai Italijoje minta varlėmis, amfibijomis ir žuvimi. Iš pietinių Jungtinių Valstijų, ir šiaurės Meksikos į Europą jie atvežti valgyti arba naudoti kaip jaukas. Po kelias šalis pasklidę neįtikėtinu greičiu, jie – grėsmė bioįvairovei, nešantys ligą, kurios vietiniai vėžiai neturi.

„Dėl jų nyksta vietiniai vėžiai. Jie kenkia vandenų krantams, kuriuose gyvena. Tie krantai dėl to, kad tie vėžiai rausiasi, išvis suyra“, – teigia Pieras Genovesis, gamtosaugos specialistas dirbantis Italijos aplinkos apsaugos ir tyrimų institute.

Ir tai – vėlgi – toli gražu ne vienintelis egzotinis gyvūnas, pridarantis bėdų Italijoje. Nutrijos, dėl kailio devynioliktame amžiuje atitemptos į Europą, ekonominę vertę ilgainiui tiesiog prarado. Buvo paleistos iš fermų arba pačios pabėgo, ir po žemyną itin paplito. Maisto ieško cukranendrių, kukurūzų laukuose, mėgsta kasti tunelius. Dėl jų yra kanalai ir tiltai. Didžioji Britanija sugebėjo jas išvis pašalinti iš teritorijos, o Italijoje dėl masto tai nebus įmanoma. Tačiau griežta kontrolė būtina – sienos nei nutrijoms, nei kietinei ambrozijai negalioja, o Europos sąjungos įstatymų reguliuojančių invazines arba svetimžemes rūšis yra mažai.Kadenciją baigiantis Aplinkosaugos komisaras Janešas Potočnikas mano, kad svetimų invazinių rūšių problema vis aktualės.

„Ekonominis poveikis tikrai didžiulis, skaičiai  rodo, kad Europos Sąjungos lygiu, per metus prarandama maždaug dvylika milijardų eurų. Tai labai rimtai suma, kuri, manoma, dar didės“, – kalba J. Potočnikas.