Muzikologijos profesorius Dario Martinelli Lietuvoje įsikūrė ilgam. Su žmona Lina auginantis sūnų mokslininkas neseniai tapo Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto direktoriumi. "Žmonių reakcija į žodį "semiotika" man primena marškinėlius su užrašu "Myliu Lietuvą, beje, o kur ji yra?" – juokiasi profesorius, atvirai kalbantis apie Lietuvos biurokratiją ir kuo, semiotiko požiūriu, skiriasi italai ir lietuviai.

– Kalbama, kad KTU Tarptautinį semiotikos institutą paveldėjo. Gal galite papasakoti plačiau?

– Taip ir yra. Šis institutas (ISI) įsteigtas Kanadoje, Toronto universitete, su kuriuo glaudžius ryšius palaikė ir žinomiausias Suomijos semiotikas profesorius Eero Tarasti. Nežinau, kuriam iš universiteto semiotikų pirmajam į galvą atėjo mintis perkelti institutą į Suomiją. Pradžioje tai buvo tik semiotikos darbų archyvas – knygos, straipsniai ir duomenų bazės, tačiau apie 1988-uosius jis tapo tyrimų institutu su savo leidiniu, renginiais. Per 25 instituto gyvavimo metus buvo surengta daugybė renginių, atspausdinta šimtai publikacijų suomių, anglų ir kitomis kalbomis. Eero buvo mano doktorantūros vadovas. Tapome labai gerais draugais, didžiuodamasis galiu teigti, kad mane profesorius laikė vienu iš mylimiausių studentų. Artėjant pensijai jis, svarstydamas kam atiduoti savo mokslinį paveldą, prisiminė mane.

Derybos dėl instituto perkėlimo prasidėjo dar 2012-aisiais. Po dvejus metus trukusio Lietuvos biurokratijos šoko terapijos kurso pagaliau Tarptautinį semiotikos institutą perkėlėme į KTU. Tiesa, kol kas tai – tik patalpos su krūva dėžių (paveldėjome visą ISI biblioteką su tūkstančiais knygų). Man patinka idėja atsivežti knygas – primena Viduramžius, kai žmonės, perveždami Aristotelio tomą iš vieno vienuolyno į kitą, sakydavo: "Importuojame didžiąsias žinias".

– Esate muzikologas, dėstote kino mediją, domitės zoosemiotika, gyvūnų ir žmonių santykiais. Ar visos šios sritys telpa į vieną semiotikos sąvoką? Kas yra semiotika, trumpai?

– Svarbiausia suprasti, kad semiotika – tai ne tik mokslo sritis, bet ir metodologija. Pagrindinė semiotikos idėja – pasaulis yra pilnas objektų, kurie turi prasmę, kurie mums yra ženklai. Pavyzdžiui, kai lyja, mums tai ženklas, kad reikės skėčio, kad galbūt geriau likti namie, o tiems, kas tuo tiki, – kad dievas atsiuntė bausmę. Ženklus galime interpretuoti pačiais įvairiausiais lygmenimis – nuo praktinio iki kultūrinio. Semiotika domisi tuo, kaip mes suteikiame pasauliui prasmę.

– Kaip tai atrodo praktiškai?

– Pavyzdžiui, prisimenu vieną atvejį – maždaug prieš 10 metų Estijos Tartu universiteto semiotikai gavo užduotį ištyrinėti paminklą. Tai buvo nacių pastatytas karo paminklas, ir buvo domimasi, ar paminklas iš principo yra nacistinis, ar tiesiog karo monumentas. Įvertinę paminklo padėtį, tai, į kurią pusę buvo nukreiptas ginklas ir kitus dalykus, semiotikai nustatė, kad paminklas vis dėlto yra nacistinis ir jį buvo nuspręsta nugriauti. Iš pirmo žvilgsnio semiotiko konsultacija gali pasirodyti panaši į marketingo specialisto, tačiau esminis skirtumas yra tas, kad semiotikai interpretuoja kultūrines tam tikro objekto ar prekės ženklo reikšmes, tačiau nepateikia analizės apie tai, ar produktas bus perkamas ar ne.

– O savo kasdienybę ar interpretuojate pagal semiotikos principus?

– Žinoma, aš, kaip ir kiekvienas, turiu savo "profesinę ligą". Pavyzdžiui, vienas iš mano mėgstamų užsiėmimų yra lyginti pokalbius apie maistą tarp lietuvių ir italų. Pastebėjau, kad italai, kalbėdami apie valgį ir valgio gaminimą, būtinai minės receptus ir gaminimo technologijas. Jie papasakos visas detales: "Vakar ragavau plonai supjaustyto baklažano su mocarelos sūriu apkepėlę". Iš lietuvio tokioje situacijoje išgirsi: "Valgyk šias bulves: jas surinko mano močiutė, gyvenanti kaime, kur jie nenaudoja jokių chemikalų." Kaip semiotikas, manau, kad maistas lietuviams yra sveikatos, susiliejimo su gamta šaltinis, italams – tai labiau estetinis patyrimas. Taigi, apibendrinant štai tokiais dalykais mes, semiotikai, ir užsiimame.

– Kaip nusprendėte atvykti gyventi į Lietuvą?

– Galiu pajuokauti, kad mano atvykimą į Lietuvą nulėmė hormonai: vedžiau lietuvę, kurią, norėčiau pabrėžti, sutikau Suomijoje. Mano žmona – taip pat muzikologė. Po to, kai gimė mūsų sūnus, galėjome likti Suomijoje, bet nenorėjome lietuviškų ir itališkų šaknų turintį savo sūnų auginti suomiškoje aplinkoje ir kultūroje. Buvo aišku, kad žmonai Lietuvoje darbą susirasti bus lengviau, taigi mes priėmėme iššūkį. Gana greitai atsirado galimybė dirbti čia. Pirmiausia (apie pusantrų metų) dirbau dviejose aukštosiose mokyklose – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir KTU.

– Kaip pasirinkote likti KTU – technologiniame universitete?

– Man, kaip mokslininkui, su universiteto studentais dirbti įdomiau – menininkai dažnai teorinius dalykus studijuoja tik priversti. Be to, man rūpi, kad humanitariniai mokslai būtų ne atskirti, o įsilietų į kitas sritis. Man svetima idėja, kad humanitarinių mokslų atstovai yra tarsi kokie asocialūs atsiskyrėliai. Nepatinka ir romantizuotas menininkų bei meno atvaizdavimas kine ar socialinėje sferoje – genijai visada kenčia, verkia ir yra nestabilūs. Aš žaviuosi kitokiais genijais. Pavyzdžiui, Bachas kiekvieną ketvirtadienį turėdavo pateikti bažnyčiai kūrinį sekmadienio mišioms. Visi jo kūriniai yra šedevrai ir visi sukurti pagal tvarkaraštį. Jeigu paklaustumėt, koks muzikos atlikėjas man labiausiai patinka, išvardyčiau jums visus tuos, kurie yra ramūs, racionalūs, šeimyniški: Ennio Morricone, Andy‘is Partridge‘as, Paulas McCartney‘is. Todėl man patinka dirbti tokioje aplinkoje kaip ši – čia gyvai jaučiu ryšį tarp humanitarinių ir kitų sričių mokslų. Visada sakiau, kad idealus humanitaras man yra architektas: labai kūrybingas, visapusiškas menininkas, kuriantis ir viziją ir jos išpildymą, – galvojantis ir apie tai, kaip pastatas atrodys ir kaip jis stovės, ar atlaikys apkrovas ir panašius dalykus.

– Kokie artimiausi jūsų moksliniai planai?

– Neseniai gavau Lietuvos mokslo tarybos finansavimą projektui "Muzika ir politika". Ketinu gilintis į protesto dainas, o konkrečiai – į Dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Įdomu, kad Lietuva, palyginti su Estija, apie šį fenomeną tarptautiniu mastu beveik nekalba. Visi pasaulyje mano, kad Dainuojanti revoliucija vyko Estijoje, o ne Baltijos šalyse. Estai yra išleidę ir knygų, ir dokumentinių filmų anglų kalba. Neseniai ir latvių mokslininkas išleido apie tai knygą angliškai. Yra šiek tiek parašyta ir Lietuvoje, tačiau viskas – tik lietuvių kalba. Norėčiau, kad Lietuva taptų matomesnė tarptautiniu mastu, juo labiau kad čia muzika atgimimo laikotarpiu vaidino ypač svarbų vaidmenį. Juk ir Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis – pianistas, muzikologas.

– Kaip jaučiatės gyvendamas čia, toli nuo namų, kitoje kultūroje?

– Žmonės universitete labai stengiasi, kad nesijausčiau užsienietis. Jaučiuosi egzotiškas, bet turbūt ir dėl to, kad vis dar neišmokau lietuviškai. Šiuo požiūriu Suomijoje buvo lengviau, nes ten visi laisvai kalba angliškai. Tačiau Lietuvoje patyriau mažesnį kultūrinį šoką nei Suomijoje. Manau dėl to, jog lietuviai panašesni į italus nei italai į suomius – mums padeda tai, kad esame katalikai. Religija veikia kultūriniu lygmeniu, nesvarbu, ar esi tikintysis, ar laisvamanis. Man patinka Lietuvos miestai – juose gyva istorija. Yra ir nuostabių baroko architektūros pavyzdžių, kurie man primena Italiją. Vaikščiodamas po Vilniaus Senamiestį jaučiuosi namuose. Norėčiau, kad truputį daugiau nacionalinių lėšų būtų skirta Kaunui, kuris turi nuostabų, tačiau labai apleistą Senamiestį.