"Keliausiu, kol užteks sutaupytų 20 tūkst. litų", – taip išsirengęs į Pietų Ameriką nusprendė 26 metų keliautojas Artūras Šmarlovskis. Įveikęs 23 tūkst. km lietuvis ilsėjosi ne planuotą pusmetį, bet septynis mėnesius.

Brazilija: sambos ritmu

Vienas nuostabiausių vaizdų, kuriuos regėjo A.Šmarlovskis, – Igvasu nacionalinis parkas Pietų Brazilijoje, Paranos valstijoje, Argentinos pasienyje, – 17 km nuo Fos do Igvasu miesto.
Daug komplimentų A.Šmarlovskis skyrė ir draugiškiems, lengvai bendraujantiems brazilams, o Kalėdos brazilų šeimoje įstrigo ilgam: "Susirinko apie 20 žmonių. Pusėtinai kalbėti angliškai kompanijoje mokėjo vos du žmonės, tačiau laiką praleidau fantastiškai."

Pasak A.Šmarlovskio, Brazilijoje jaučiama fiestos atmosfera, gyvenimas vyksta sambos ritmu ir vyrauja grožio kultas, kurį puoselėja moterys.

"Daugelis avi aukštakulniais, segi trumpus sijonus, o paplūdimiuose vilki itin atvirais bikiniais", – iš aplankytų Pietų Amerikos šalių Artūrui labiausiai patiko būtent brazilės ir argentinietės.

Žvejojo piranijas

Brazilijoje lietuvis skanavo ir piranijų: Pantanalio vietovėje per valandą A.Šmarlovskis pagavo net 10 plėšriųjų žuvų.

"Jų čia labai daug, o vietiniai pasakojo, kad anksčiau žmonės šioje vietoje per upę plaukdavo be valčių, bet norėdami tai padaryti saugiai, piranijoms paaukodavo 4–5 karves", – pasakojo Artūras. Jis Brazilijoje matė ir dviejų metrų ilgio anakondą.

Kopdamas į kalną viename pagrindinių šalies uostų Santose, Artūras netyčia pateko ir į lūšnynų rajoną.

"Matėme ant laiptų sėdinčius ir narkotikus pardavinėjančius dvylikamečius su radijo stotelėmis rankose, – pro šią vietą A.Šmarlovskis pasistengė praeiti kuo greičiau. – Pietų Amerikoje nereikia lankytis nerekomenduojamose vietose, nesipuikuoti prabangiais fotoaparatais, papuošalais, mobiliaisiais telefonais. Ir saugokitės kišenvagių. O turistinėse vietose saugu ir daug policijos."

Urugvajaus ir Paragvajaus spalvos

Į Paragvajų Artūras atkako vienai dienai – po nuostabaus grožio Igvasu krioklių. Pasienyje pasitiko didelis turgus, į kurį suvažiuoja prekiautojų ir iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos. Nemažą įspūdį paliko hidroelektrinė.

"Keista, bet vietinių indėnų ten jau neliko, – apie Urugvajų kalbėjo Artūras. Jį sužavėjo sostinės Montevidėjaus aura. – Ji turi kažką savito, daug gražių kolonijinių pastatų. Bet  nemažai ir pastatų vaiduoklių, apgriuvusi senovinė traukinių stotis."

Nepigi, išsivysčiusi šalis dvelkė meniška siela, kažkuo priminė ir Argentiną, bet turi savo šarmą.

Pas veganų porelę gyvenęs keliautojas iš Lietuvos buvo apstulbęs – jam labai patiko jų gaminamas maistas.

Argentinietiškas tango

Argentinos sostinėje Buenos Airėse, pastebėjo A.Šmarlovskis,  tvyro bohemiška dvasia.

"Tango mums tas pats, kas jums – grybauti, – vienas daug apie Lietuvą žinojęs argentinietis tango palygino ne su lietuvių pomėgiu žaisti krepšinį, bet – grybauti. – Buenos Airėse daug puikių muzikantų, gatvėse grojama violončele, pianinu, rengiami puikūs koncertai."

Vis dėlto Argentinoje Artūrą apvogė: išlipęs iš metro jis pajuto, kad kišenėje nebeturi mažutės piniginės.

"Ją pavogė, nors piniginė buvo labai maža, įdėta į kišenę, iš kurios labai nepatogu ką nors išimti", – lietuvis džiaugėsi bent tuo, kad nuostolis siekė tik apie 100 eurų.

Vienas iš kelionės akcentų buvo ir "Dakaro" ralis: Kordobos mieste A.Šmarlovskis puikiai praleido laiką su Benedikto Vanago ir Antano Juknevičiaus komandomis ir jų mechanikais, kurie keliautoją priėmė pernakvoti.

Pavogė mobilųjį telefoną

Čilėje nutiko pats nemaloniausias septynerius mėnesius trukusios kelionės įvykis: finišuojant ralio dalyviams Valparaiso uostamiestyje, iš Artūro ilgapirštis nugvelbė mobilųjį telefoną.

"Mobilusis telefonas suteikdavo daug informacijos, naudojausi žemėlapiais, tad be jo jaučiausi kaip grįžęs į akmens amžių", – juokėsi A.Šmarlovskis.

Sostinė Santjagas – itin šiuolaikinis miestas: stikliniai dangoraižiai, naujausi autobusai, tvarka, švara ir jokio kultūrinio šoko ar Lotynų Amerikos kvapo.

Deja, Čilėje nuvylė vienas interneto svetainės couchsurfing (lietuvis per šią svetainę susirasdavo nemokamą nakvynę) narys, atsisakęs apnakvindinti paskutinę akimirką. Bet kai Artūras jau rinkosi nakvynės namus, jį priėmė mergina, kuri svajojo aplankyti Latviją, tad panoro pamatyti kažką iš artimų latviams šalių atstovų.

Bolivijos karnavalas ir šachtos

Bolivijoje A.Šmarlovskiui didelį įspūdį padarė Oruro karnavalas, kuris didybe nusileidžia tik Rio de Žaneiro karnavalui. Bolivijos karnavalas labiau autentiškas, išsaugojęs daugiau indėnų tradicijų.

Vienoje skurdžiausių šalių jautėsi kontrastai ir aukštikalnių sąlygos: 3 710 m aukštyje Anduose, kur įsikūręs Orūro miestas, kvėpuoti buvo sunkiau.

"Karnavalas pritrenkė grožiu ir didybe – muzikantai, spalvingai pasipuošę šokėjai visą parą žygiavo 6 km ilgio gatve", – prisiminė Artūras. Didelį įspūdį jam paliko ir garsi Potosi šachta Cerro Rico kalne, kur jau apie 600 metų kasamas sidabras.

Potosi išsidėstęs 3 976–4 070 m aukštyje ir yra antras tarp aukščiausiai įsikūrusių miestų pasaulyje po Peru miesto Sero de Pasko.

"Patosi šachtų link reikėjo ropštis siaurais tuneliais, o nuo  kiekvieno judesio sukosi galva – 4 km aukštyje ima trūkti deguonies. Šachtų darbininkai dirba apie 7–8 valandas per dieną, bet dirbdami nieko nevalgo, tik kramto kokos lapus, – pasakojo A.Šmarlovskis. – Kasmet šiose šachtose dėl nelaimingų atsitikimų žūva apie 40 žmonių. Tie, kurie čia ilgai dirba, dėl kvėpavimo takų ligų dažnai miršta tesulaukę 35–40 metų. Jau po pusvalandžio šachtoje pajutau, kad prisikvėpavau dulkių."

Po ekskursijos į  6 088 m aukščio Huajna Potosi viršukalnę Artūras tarė: "Dvigubai išaugo pagarba visiems alpinistams, jų geležinei kantrybei, valiai ir sugebėjimui nugalėti baimę ir oro sąlygas."

Peru tapo blondinu

Peru didelį įspūdį paliko baltuoju miestu vadinamas ir į UNESCO sąrašą įtrauktas 1540 m. ispanų konkistadorų įkurtas Arekipa.

"Kolkos kanjone, Anduose, važiavome giliausiu pasaulyje tarpekliu. Gylis nuo kranto iki išdžiūvusios upės dugno – apie 1 200 m, nuo čia pat esančių kalnų – 3 200 m", – Artūrą sužavėjo ir kondorai – didžiausi sklandantys planetos paukščiai.

"Gyvenome prie Naskos pas mokslininką, turintį nedidelę observatoriją, – dar viena pažintimi džiaugėsi Artūras. – Ne tik žvalgėmės per teleskopą, bet išgirdome daug įdomybių apie Naskos piešinius."

Peru, kaip ir Bolivijos, Ekvadoro gyventojai, turi indėniškų bruožų ir dar yra išsaugoję senąsias tradicijas. Santūrių gyventojų žvilgsnius traukė lietuvio bruožai. Mėlynakį, bet tamsiaplaukį A.Šmarlovskį jie kažkodėl vadino blondinu.

Artūras neslėpė: tuose kraštuose išvazda išsiskiriančiam svetimšaliui merginą susirasti nesunku, ypač klube ar bare.

Negalėjo nesužavėti garsusis inkų miestas Maču Pikču. "Sužavėjo ir mažai turistams žinomas miestelis kalnų regione – Huazaras, kurį supa nepaprasto grožio gamta, kalnų ežerai", – rekomendavo Artūras.

Ekvadoro pamokos

Pirmasis žmogus, pas kurį apsigyveno Artūras Ekvadore, buvo ekvadorietis, kurio žmona – lietuvė Renata. Tiesa, ji tuomet buvo išvykusi į tėvynę.

Šioje šalyje A.Šmarlovskis matė daug įvairių augalų ir gyvūnų, tačiau apgailestavo, kad neišvydo banginių, kurie dažniausiai plaukioja būriais.

"Pas šamanus į džiungles nevykau, nes nenorėjau vartoti haliucinogenų, – prisipažino keliautojas. –  Bet vietiniai dažnai pasakojo apie alternatyvius gydymo būdus ir šamanizmą."
Grožiu išsiskyrė Kilotoa – 250 metrų gylio ežeras 3 914 metrų aukštyje. Deja, Ekvadore nutiko ir nemalonus įvykis.

Lipant į kalną su keliautoja vokiete, prie lietuvio staiga prišoko trys vaikinukai su šukėmis ir peiliais ir, prikišę prie kaklo, pareikalavo pinigų.

"Greitai pabėgome", – Artūras pripažino, kad vietiniai į kalną rekomendavo ne kopti pėsčiomis, bet važiuoti autobusu.

Nuostabiausi A.Šmarlovskio ragauti Pietų Amerikos patiekalai – argentinietiški kepsniai, egzotiškiausi – jūrų kiaulytės Peru. Jo vertinimu, bohemiškiausi žmonės – argentiniečiai, draugiškiausi – brazilai, santūriausi – perujiečiai.

"Pietų Amerikoje viskas ryšku – ir gamta, ir žmonės, ir spalvos, – džiaugėsi kelione jau 46 pasaulio šalis pamatęs Artūras. – Mano patarimas: niekada nebijok klausti žmonių. Jie visada padės. Gerų, draugiškų žmonių yra daug daugiau nei blogų."

Ir brangu, ir pigu

Keliaujant po Pietų Ameriką brangesnės šalys: Brazilija, Urugvajus, Argentina, Čilė.

Nakvynės namų kaina už parą: 45–75 Lt.

Pietūs kavinėje: 15–35 Lt.

100 km autobusu – apie 15 Lt.

Pigesnės šalys: Bolivija, Peru, Ekvadoras.

Nakvynės namų kaina žmogui už parą: 25–45 Lt.

Pietūs kavinėje: 5–20 Lt.

100 km autobusu – apie 8 Lt.

Kelionę A.Šmarlovskis pradėjo nuo Brazilijos. Iki ten nuplaukė kruiziniu laivu iš Italijos: už tris savaites su maistu sumokėjo apie 1 500 litų.

Pietų Amerikoje jis dar aplankė Paragvajų, Urugvajų, Argentiną, Čilę, Boliviją, Peru ir Ekvadorą.

Nakvodavo dažniausiai per interneto svetainę "couchsurfing" radęs žmones, kurie nemokamai priima užsieniečius.