Jaunuoliai, Lietuvoje norintys tapti aktoriais, yra "konkretūs kamikadzės". Ryžtis tokiam žingsniui šiuo metu reikia didžiulės drąsos. Tuo įsitikinęs aktorius ir bardas Andrius Kaniava.

Su Keistuolių teatro veteranu "Vilniaus diena" kalbėjosi ne tik apie mūzas, menininko gyvenimą, tačiau ir apie šiandienę Lietuvą, politiką, tikrąją žodžio "patriotas" reikšmę.

– Daugeliui pirmiausia esate pažįstamas kaip aktorius, atlikęs šiaudinės kaliausės vaidmenį filme "Geltonų plytų kelias". Iki šiol nusifilmavote devyniuose filmuose, tačiau visuomenei esate labiau žinomas kaip teatro aktorius. Kodėl pirmenybę vis dėlto teikiate teatrui ir muzikai?

Teatras taip pat yra kūryba. Tai kūryba čia ir dabar. Aišku, yra viską valdantis režisierius, bet tą vakarą, kai tu išeini į sceną, esi atsakingas pats už save ir už tai, ką tu darai. Jeigu tu apsiš..., tai tu apsiš... pats, bet tu nieko nekaltinsi aplinkui. Ir patikėk, tai teikia labai didžiulį džiaugsmą, yra didžiulė dvasinė kūrybinė satisfakcija, kuri yra kaip gydomasis dalykas nuo gyvenimo, nuo rutinos, nuo buities liūno. Tai pasireiškia būtent teatre ir koncertuose. Koncertai yra pats laisviausias dalykas. Apimtas tos dienos polėkio gali viską pakreipti vienaip, kitaip ar trečiaip, atsižvelgdamas į publiką, muziką, orą, vietą ar dar ką nors. Tai iš tikrųjų teikia didžiulį kūrybinį pasitenkinimą. O kadangi aš esu hedonistas, labai mėgstu malonumus, todėl tai man nesvetima.

Kinas yra nuostabu. Kaip ir visi artistai, niekad nepraleidžiu progos ten pasireikšti. Tiesiog galbūt taip susiklostė gyvenimas, kad savo metu nebuvau ten, kur reikėjo arba pats nenorėjau... Taip gyvenime kartais būna.

– Tai galbūt yra šioks toks nusivylimas dėl kino?

– Ne, ne, visiškai ne. Aš nesu iš tų, kurie sėdi ir "deda" ant lietuviško kino, kad jis toks, anoks ar ketvirtas. Manau, kad mūsų kinas yra nuostabus, stiprus. Priklausomai nuo epochų, vienais metais jis buvo toks, kitais metais kitoks. Dabar mes turime šiandienį mūsų kiną. Žiūrėjau Emilio Vėlyvio "Zero 2". Tai yra ultraprofesionalus darbas ir su baltu pavydu žiūrėjau į tuos žmones, kurie ten dirba.

– Esate Keistuolių teatro veteranas – teatre dirbate nuo 1990 m. Matėte kartų kaitą. Ar Keistuolių teatras labai nuo senojo?

– Pasikeitė, ir į gera. Tie laikai, kai mes buvome keturi, buvome patys sau šeimininkai ir viską tvarkėmės mažame jaukiame savo ratelyje, jau tikrai praėjo. Dabar mūsų yra daugiau, automatiškai didesnė atsakomybė – tiek kūrybinė, tiek už žmones, kurie dirba teatre. Kita vertus, tai suteikia didesnes galimybes reikštis teatre, statyti didesnius spektaklius ir tai yra nuostabu.

Kai patys buvome jauni, Keistuolių teatras buvo neatsiejamas nuo spektaklių vaikams. Tai "Geltonų plytų kelias", "Aukštyn kojomis", "Kitą kartą", "Jonas Kareivis" – mūsų etatinis spektaklis. Tokio spektaklio niekada nebuvo ir mes vargiai ar kada nors jį pastatysime. Tada mes buvome orientuoti į tą publiką. Po truputį mūsų žiūrovai išaugo. Ir logiška, kad tada pradėjome statyti kitokius spektaklius – "Karalius Elnias", "Taisyklė Nr. 1". Jie buvo skirti jaunimui. Tie žmonės, kurie pamatė "Paskutinius Brėmeno muzikantus", susidomėjo: ką jie dar veikia ten tokio? Ir tada jie atėjo ir pažiūrėjo "Kas nužudė Šekspyrą?", "Liūdnojo vaizdo riterį".

Spektaklių suaugusiesiems pradžia buvo labai sunki. Visi labai nepatikliai į mus žiūrėjo, jau nekalbant apie kritiką. Žiūrovai žiūrėjo: ką jie čia daro, jie geriau ir toliau šokinėtų ir dainuotų daineles.

Mes nusprendėme įrodyti, kad galime šį tą daugiau, ir mums pavyko. Taigi šiandien Keistuolių teatras kūrybine prasme yra labai pasikeitęs. Be to, Keistuolių teatras dabar yra išaugęs į tokį nemažą organizmą, kurį reikia valdyti ir prižiūrėti. Anksčiau buvo paprasčiau. Dabar viskas sudėtingiau, o mes senstam, sveikatos nėra tiek daug.

– Visuomenėje gana populiari nuomonė, kad aktoriaus gyvenimas – tai nuolatiniai vakarėliai, daug alkoholio, linksmybės iki paryčių.

– (Juokiasi.) Tas įsitikinimas senas, apkerpėjęs. Man atrodo, kad šiandien nė vienas artistas, jeigu jis yra dirbantis artistas, jeigu jis nori dirbti, nori uždirbti, nori gyvenime ką nors nuveikti, kaip yra ta chrestomatinė frazė: kad pabudus ryte nebūtų gėda už savo beprasmiškai nugyventą gyvenimą... Man atrodo, kad šiandien, jei aktorius "tūsysis", nuolat ką nors darys, tai kada jis veiks? Nebent tu esi jaunas, energingas, gali dienom naktim nemiegoti, tiek tau viskas aplink nauja, įdomu, nepažįstama...

Visi mes būdami jauni per tai praėjom, visi išsisiautėjom, visi išsilakstėm, tik, kaip sakoma, vieni tai baigia anksčiau, kiti vėliau. O sulaukus mano metų – kur čia bėgioti. Va, matai, su šuniuku vaikštau po parką (juokiasi).

– Aktorius esate jau daugiau nei du dešimtmečius. Ar turite vaidmenį, kuris jums įstrigo labiausiai ir yra arčiausiai širdies?

– Buvo labai nuostabus spektaklis, kurį dabar atnaujinsim, – "Liūdnojo vaizdo riteris", kur aš vaidinau Don Kichotą. Šis spektaklis labai gražiai ir garbingai ėjo mūsų teatro scenoje. Spektaklis buvo labai mėgstamas žiūrovų. Šis vaidmuo man labai brangus.

Paskui vienu metu pamatėme, kad tas spektaklis pradėjo, kaip sakoma, "išsivadėti". Mes jį laikinai sustabdėm manydami, kad turėdami laiko jį atnaujinsim, – šis spektaklis dar turi teisę gyvuoti. Taigi šis vaidmuo man labai brangus.

O šiaip man visi brangiausi yra paskutiniai spektakliai – nes seni spektakliai, logiška, nusibosta, nusitrina ir paskui tas vaidmuo lieka kaip prisiminimas – gražus geras, bet logiška, kad tada visą savo meilę, savo jėgas, savo kūrybą atiduoti tiems vaidmenims, kurie yra paskutiniai, naujausi. Manau, kad ne man vienam taip yra, taip yra daugeliui artistų.

– Esate žinomas ir kaip bardas – dainų kūrėjas ir atlikėjas. Kuriuo paros metu jus dažniausiai aplanko mūzos? Kuri mūza pirmiausia atskrenda – ta, kuri padeda sukurti dainos žodžius, ar ta, kuri – muziką?

–Visai nėra tokios statistikos šiuo atveju. Mūzos yra nevaldomas dalykas – ir ganėtinai laisvo charakterio, laisvo elgesio (šypsosi). Nes jos atsiranda tada, kai visai nelauki. Kažkada skaičiau labai įdomų dalyką, pavyzdžiui, kaip rašytojai turėdavo kūrybines atostogas – jie važiuodavo kažkur į kurortą, atsisėdavo vienumoje. Nežinau, gal dabar laikai kiti, gal rašytojai buvo kiti.

Mano gyvenime ramybės yra labai mažai ir aš labai aktyviai už ją kovoju. Bet tada, kai gaunu ramybę ir galvoju, kad dabar jau tikrai mūza turėtų aplankyti ir turėčiau ką nors tokio sukurti, kur jau bus "baba" visiems, nieko nebūna. Būna tuščias laiko praleidimas. Mūza gali atsirasti, kai tu įsisukęs bėgi leki, ir štai staiga. Dėl to, sakau, kad tai yra absoliučiai neprognozuojamas procesas.

– Prakalbote apie ramybę. Kas jums yra ramybė?

– Na kad ir, pavyzdžiui, kad galėtum ramiai pagulėti ir į lubas pažiūrėti. Patikėk, man kartais gyvenime tikrai trūksta tokios galimybės. Bet tai toli gražu nereiškia, kad tai padės. Net jeigu dabar visi mane gyvenime paliktų – ir darbai, ir šeima, ir visi nuo manęs atstotų, arba išvažiuočiau į negyvenamą salą, atsisėsčiau ir sakyčiau: na, dabar jau trenksim. Nė velnio, jaučiu, nieko neišeitų.

– Viename koncerte kalbėjote: "Mes, bardai, pamirštame savo tiesioginę priedermę – pamirštame protesto dainas." Iki šiol per koncertus jūsų atliekama daina "Dvasios našlaičiai", pašiepianti muzikinių realybės šou dalyvius, abejingų nepalieka. Kada ir kaip atsirado ši daina?

– Palangoje yra toks muzikinis klubas "Vandenis". Buvęs "Anapilio" šefas Romas Kisielis šiuo metu jam vadovauja. Kartą nuvažiavau ten koncertuoti. Mes su juo visada, kai susimatom, pasišnekam apie gyvenimą, apie tai, kas šiuo metu vyksta, ir kartą jis pasipiktinęs sako: "Žinai, žiūriu aš kažkokį televizijos konkursą, kur vaikučiai prisistatinėja, ir matau, kas juos vertins – sėdi kažkokie "našlaičiai" ir dar drįsta mokyt tuos vaikus, kaip reikia kažką daryti." Man ta frazė taip įstrigo (juokiasi). Nesumąstyčiau taip. Tai buvo taip tiksliai pasakyta...

Iš to ir kilo pirminė dainos idėja.

– Kritikai pasakytų: A.Kaniava šaiposi iš muzikinių realybės šou dalyvių, perdainuojančių žinomas vakarietiškas dainas, o kažkada pats su kitais Keistuolių teatro aktoriais elgėsi panašiai – perdainavo žinomus šlagerius.

– Mes visada taip darydavome, bet mes atvirai tai darėme. Turbūt kalbi apie "Vogtas dainas"? "Vogtos dainos" buvo mūsų gyvenimo etapas. Bet tuo metu to niekas Lietuvoje nedarė. Aš to nenoriu vadinti projektu, – per daug skambu tai būtų, – tačiau tai buvo toks "zababonas" (prietaras – red. past.), kuris atsirado iš draugų būrio, tai buvo savotiškas pasižaidimas. Mes vieną kartą pabandėme ir, pasirodo, tai sulaukė didžiulio atgarsio.

Paskui buvo toks labai geras dalykas. Mes daug koncertavome ir vienu metu tai buvo toks tarpas, kai teatre buvo labai "chrenovai" (prastai – red. past.) gyventi ir tos "Vogtos dainos" išlaikė teatrą. Išlaikė teatrą, išlaikė kažkokius projektus ir mes "Vogtoms dainoms" esame labai dėkingi.

Paskui pamatėme, kad su jomis pradedame važiuoti žemyn ir tai tampa tokia rutina – mums jau neįdomu. Mes tik stebėdavomės, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie tų dainų dar nebuvo girdėję. Bet tai mums buvo gana juokinga, ir kartą pasakiau: "Chebra, mes baigsim vieną dieną, kaip baigia visos užsakomųjų renginių grupės, kurios sėdi restorano virtuvėje ir laukia savo išėjimo."

Ir mes "užraukėme" su jomis. Ir paskutinį kartą išėjome į arenas 20-mečio proga – pernai gruodį. Skambiai su jomis atsisveikinome ir paskutinį kartą "užraukėme".

– Norim to ar nenorim, nuo politikų sprendimų priklauso ir visų mūsų gyvenimas. Ar save laikytumėte politiškai aktyviu Lietuvos piliečiu? Ar balsuojate rinkimuose? Galbūt priklausote kokioms nors organizacijoms?

– Jokioms organizacijoms nepriklausau. Balsuoti tai balsuoju. Nesu tas, kuris nieko nedaro, o tik peikia viską. Aš balsuoju, aš klystu, paskui išgyvenu, kad galbūt balsavau ne už tuos, kuriuos reikia, gal reikėjo balsuoti už ką kita.

Rinkimų nepraleidžiu. Jėzus, aš turiu mamą, kuri man liepia balsuoti. Jeigu tik nebalsuoju, ji man paskambina ir klausia: "Balsavai šiandien?" Sakau: "O, velnias, dar nebalsavau." Turėtų tokią mamą, tai visi tikrai balsuotų.

– Kokia šiuo metu padėtis teatruose? Turbūt bendraujate ne tik su Keistuolių teatro aktoriais. Ar dėl esamos situacijos aktoriams netenka keisti profesijos ar palikti Lietuvos?

– Apie tuos, kurie būtų palikę Lietuvą, aš negirdėjau. Dalis aktorių galbūt ir neišgyvena iš savo profesijos. Pagalvok, kiek yra artistų Lietuvoje. Daugelio jų aš ir nepažįstu. Todėl, viena vertus, man gėda. Ypač jaunimo aš tikrai nepažįstu, bet čia yra mūsų visų bėda: mes užsikasę savo darbuose, savo reikaluose, mes jau praradome norą ir gebėjimą domėtis vieni kitų darbais, vieni kitais kaip žmonėmis.

Kaip sakė vienas mano pažįstamas, gal ir gerai, kad yra ta krizė, bus proga žmogui į žmogų atsigręžti. Tarp kitko, tai atsiranda. Visi kažkokie kartais būna geranoriškesni, atsiranda noras vienas kitą suprasti, vienas kitu pasidomėti. Vienu metu tai buvo išsitrynę. Mes visi lakstėm kaip bepročiai, tik dirbom.

Kaip tie jauni aktoriai gyvena, jie yra konkretūs kamikadzės. Čia reikia didžiulio ryžto, didžiulės drąsos, kad šiandien rinktumeisi šią profesiją. Žmogus paliekamas likimo valiai, jis turi tik pasikliauti savo jėgomis, savo talentu, savo gebėjimais ir idėjomis, ieškoti, kur jam prisišlieti, ar jam pačiam imtis kūrybinės veiklos. Bet tada yra didžiulė atsakomybė ir visiškai neaiški ateitis.

– Grįžkime prie jūsų. Ką veikiate laisvalaikiu? Kokie jūsų pomėgiai?

– (Pagalvoja.) Kaip ir visi žmonės, iš ryto vežu vaiką į darželį. Dabar važiuosiu pasiimti. Vakarais skaitau knygas. Užsiimu žirgų sportu. Šią sporto šaką atradau 1973-iaisiais, tada man buvo septyneri. Tai yra tokia niša, tokia mano valstybė, į kurią aš pabėgu, užsidarau vartus ir ten nieko neįsileidžiu. Tai atima labai daug laisvo laiko. Galima sakyti, net visą. Turiu nuosavą žirgą ir vieną sportinę kumelę.

Jodinėti stengiuosi kasdien, tačiau kartais nepavyksta. Turiu tokią taisyklę, kad jeigu yra atsakingas koncertas ar atsakingas spektaklis, tą dieną aš, gink Dieve, neinu jodinėti, nes, neduok Dieve, kas nors gali atsitikti. Tuomet nuvilsiu ir tuos žmones, kurie su manim dirba, ir tuos, kurie ateis žiūrėti.

Dabar aš aktyviai dalyvauju visose Lietuvoje vykstančiose jojimo varžybose. Stengiuosi visur suspėti.

Apie A.Kaniavą

Gimė 1964 m. Kaune.

1966 m. šeima persikėlė gyventi į Vilnių.

Mokėsi A.Vienuolio vidurinėje mokykloje.

Studijavo Vilniaus valstybinėje tautų draugystės ordino konservatorijoje.

1983–1985 m. tarnavo tarybinėje armijoje.

1988–1990 m. dirbo Marijampolės dramos teatre.

Nuo 1990 m. iki dabar – Keistuolių teatro aktorius.

Vedęs, žmona Živilė, vaikai – Andrius (19 metų), Indrė (16 metų), Motiejus (6 metų).