Urbanistas, kolekcininkas akademikas Algimantas Miškinis aptarė paskutinius tris savo darbus. Po pokalbio su miestiečiais prie profesoriaus stalelio nusidriekė nemaža gerbėjų eilė – prašyti autografų.

Tik lietuvių atvirukai

Neseniai profesorius Algimantas Miškinis kartu su miestiečiais kalbėjosi dviem temomis: Lietuva ir Kaunas. Nors urbanistikos tyrėjas daugiausiai apžvelgė nuo XIX iki XX a. vidurio valstybės ir laikinosios sostinės istoriją, tačiau aptariant brošiūrą "Kauno naujamiesčio urbanistinio modelio paieškos" buvo kalbėta ir apie dabartines miesto problemas.

Daugiau nei valandą trukusiame susitikime akademikas pasidalijo savo nuomone Kauno klausimais, atsakė į miestiečių ir specialiai diskusijai "Kauno naujamiesčio urbanistinio modelio paieškos" pakviesto architekto Lino Tuleikio klausimus bei aptarė neseniai išliestą knygą "Kaunas. Laisvės alėja" ir parengtą katalogą "Lietuvos istorija atvirukuose ir fotografijose".

Pastaroji knyga sudaryta profesoriaus nuotraukų ir fotografijų kolekcijos pagrindu, kurioje publikuojami atrinkti 1200 atvirukai ir fotografijos (20 proc. visos A.Miškinio kolekcijos – Lietuvos tematika), o knygoje pateikiama informacija nuo Mindaugo laikų iki 1950 m. Knygai iliustruoti buvo naudojami tik lietuvių dailininkų atvirukai.

"Lietuvoje dažnai buvo naudojami importuoti atvirukai, o knygoje pateikiami tik lietuvių menininkų darbai. Tai rodo savitą mūsų tautos požiūrį į sveikinimą, ir tai labai reikšminga istorijos kontekste", – pasirinkimą gina A.Miškinis. Cenzūros laikotarpį Lietuvoje iliustravo lietuviai išeiviai, kurie apžvelgė jį ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.

Užfiksuota sovietinė dvasia

Lietuvos tema, pasak autoriaus, pratęsiama ir knygoje "Kaunas. Laisvės alėja". Šiame leidinyje Kaunas užfiksuotas pakilimo laikotarpiu – kai miestas buvo tapęs Lietuvos centru.

Jauniems miesto gyventojams, kurie neprisimena Laisvės alėjos klestėjimo laikais – daugiau nei prieš 60 metų, susitikimas su prof. A.Miškiniu leido sužinoti įdomių faktų ar atgaivinti senelių pasakojimus, o prisimenantiesiems sovietinio Kauno akcentus, pažadino prisiminimus ir privertė nostalgiškai atsidusti.

Knygoje senieji Laisvės alėjos vaizdai pateikti iš autoriaus lituanistinės ikonografijos rinkinio, kurie iliustruoja du laikotarpius: iki 1919 m. ir nuo 1919 iki 1940 m. Leidinyje publikuojama daugiau nei 200 nuotraukų ir atvirukų, o po iliustracijomis lakoniškai detalizuojama svarbiausia informacija.

"Šioje knygoje Laisvės alėja parodyta kaip laisvos demokratinės valstybės sostinės centras: užtenka vien pažiūrėti, kaip apsirengę žmonės – kaip iš užsienio šalių ir kokios parduotuvių vitrinos. Iliustracijose matoma pakili miesto dvasia", – A.Miškinio knygoje vaizdai išdėstomi nuosekliai, tarsi alėja būtų einama iš vakarų (nuo Senamiesčio) į rytus (iki Vytauto kalno).

Vėlesni tekste aprašyti laikotarpiai – nuo 1940 iki ir po 1990 m. – neiliustruojami. Po 1940 m. matomi Laisvės alėjos vaizdai, autoriaus nuomone, yra neįdomūs.

"Smukimo laikotarpis, užfiksuotas fotografijose, nekelia nuotaikos, o ją tik smukdo. Mes ne progresuojame, o žlungame, užtektų vien pažiūrėti į šių dienų pagrindinės miesto gatvės architektūrą. Tokios nuotraukos sugadintų albumą", – neslėpė nusivylimo A.Miškinis.

Miesto centro paieškos

Dar vienas leidinys apie Kauną – "Kauno naujamiesčio urbanistinio modelio paieškos" skirtas profesionalams, tačiau susipažinti su brošiūra patartina ir miestiečiams, kuriems svarbi mūsų miesto ateitis.

A.Miškinis įsitikinęs, kad generalinių planų fragmentiškas realizavimas, miesto valdžios ar verslininkų nurodymai negali suformuoti harmoningos miesto architektūros modelio, o leidinys galbūt padėtų atsirasti aiškiai pozicijai miesto klausimais.

Diskusijoje svarstant, kuri gatvė turėtų būti miesto centru, kauniečiai aiškiai išsakė savo nuomonę: "Tik ne Savanorių prospektas." A.Miškinio brošiūroje siūloma šiek tiek pertvarkytą Naujamiestį palikti kaip Kauno miesto centrą, o Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia turėtų likti Naujamiesčio istorinės dalies dominante.

"Mūsų centras turi būti kompaktiškai, vienodai išsiplėtęs į visas dalis ir funkciškai užpildytas", – A.Miškinis tikina, kad atsiranda prielaidų miesto centrą plėsti į pietinį Nemuno krantą, padarant jo kompozicijos ašimi Nemuną.

Pasak architekto, mažai tikėtina, kad Laisvės alėja, kaip miesto centro branduolys, atgautų ankstesnę funkcinę reikšmę, o joje vėl atsirastų mažų parduotuvių ar kavinių.