„Atostogos“ – ramybė jūsų namams

Scenaristei ir režisierei Nensei Mejers patinka pašėlioti su Holivudo garsenybėmis. Melas Gibsonas romantinėje komedijoje „Ko nori moterys“ matuojasi moteriškas pėdkelnes. Džekas Nikolsonas to paties žanro tvarinyje „Mylėti(s) smagu“ iš pašėlusio Don Žuano virsta paklusniai nusenusiu murkliu prie Dajanos Kyton kojų. Abu filmai – neabejotini kino teatrų drebintojai. Ypač moteriškosios publikos dalies.

Scenarijų rašė specialiai šiai ketveriukei – Džekui Blekui, Kameron Diaz, Džiudui Lo ir Keitei Vinslet. Du amerikiečiai ir du britai. Neištikimybė, laiškučiai internetu, apsikeitimas namais ir šeimyninė laimė. Prieš mus tobulas planas, kaip nustebinti žiūrovus senais dalykais. Tik, deja, tariama nuostaba išsikvepia po pirmojo pusvalandžio. Kas bus toliau, tampa taip aišku, kad aiškiau tik tai, kaip viskas baigsis. Neaišku tik tai, ką herojai veiks tas dvi valandas. Net veiksmo filmui dvi valandos penkiolika minučių kartais būna per daug, o čia – romantinė komedija, beje, labiau linkusi į melodramą.

„Atostogos“ prailgsta jau po valandos. Po pusantros jaukiai užsnūsti. O dar liko akademinė valanda. Kadangi čia ne „Žiedų valdovas“ ar „Casino Royale“, tikėtis kvapą gniaužiančių permainų nerealu.

Radau tokį stulbinamą užsiėmimą seanso metu. Atidžiai stebėjau, kaip nuoširdžiai kankinasi aktoriai, kai veiksmas plūduriuoja vietoje. Kai scenarijus leidžia kiek įsibėgėti ir pajuokauti, jie bematt atkunta. Vis dėlto – Holivudo asai. Negali dirbti blogai. Ypač scenoje, kur telefono skambutis sujungia tris linijas. Arba kur Džekas Blekas prisimena esąs nešvankių komedijų karalius. Tiesą pasakius, būtent jis „Atostogose“ atrodo gyviausias, nors prie romantikos dera prasčiausiai. Istorija tai apie meilę, o iš Džeko Bleko vis tikiesi pilvą pučiančios nesąmonės. Vieną kitą jis mesteli, sugriaudamas visą romantikos aureolę.

Dabar – apie poras. Jei Džiudas Lo su Kameron Diaz susigroja, tai Keitė Vinslet su Džeku Bleku – pro jokius vartus. Abu – kas sau. Ir tas apsikeitimas kažkoks netolygus. Jei vieniems viskas nuo pradžių iki galo klostosi idiliškai, kitiems – visiška suirutė su dar dešimčia papildomų siužetinių linijų. Gal kad laiką pratemptų iki filmo formato, už kurį perkant bilietus mokėtum kaip už istorinį epą?

„Atostogų“ įspūdis - lyg žiūrint rungtynes, kurių rezultatą žinai iki skausmo. Dar panašu į baletą. Lankstinuke perskaitei siužetą - belieka stebėti, kaip aktoriai jį suvaidins. Kinas atostogauja.