„Bus Lietuva, bet be lietuvių“

Kiekvienos šalies istorijoje vieni įvykiai primena šlovę, kiti skaudžias akimirkas. Toks pat neginčytinas faktas yra ir tai, jog jokia kita ES valstybė nepatyrė tokio nacionalinio masto smūgio kaip Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva.

1940 m. jėga ir klasta aneksavusi Pabaltijį SSRS nepasitikėjo lietuvių tauta. Pirmiausia „liaudies“ priešais buvo laikoma inteligentija, karininkija ir dvasininkija. 1940 m. liepos 11-12 d. buvo suimta apie 2 tūkst. žmonių. Didelė dalis jų buvo išvežta į Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. 1941 m. birželio pradžioje operatyvinis štabas atliko skaičiavimus dėl žmonėms išvežti reikalingo vagonų kiekio ir jų paskirstymo geležinkelio stotyse.

Juodojo birželio trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., vienur antrą, kitur – trečią valandą ryto. Šią žiaurią akciją vykdė LSRS NKVD ir NKGB centrinių aparatų ir apskričių skyrių darbuotojai, milicija, SSRS NKVD operatyvinės (vidaus) kariuomenės daliniai. Ir ne be apgailestavimo reikia konstatuoti, kad tremti atėjūnams padėjo ir patys lietuviai.

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir du ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais elementais. Tremta buvo į Altajaus kraštą, taip pat Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Bendras visų kategorijų represuotųjų skaičius siekė apie 17,5 tūkst.

Žiauri, visiškai nelaukta ir niekieno neišprovokuota baudžiamoji akcija visame krašte sukėlė paniką ir skausmą. Tremdami žmones enkavedistai elgėsi šiurkščiai, apiplėšinėjo žmones. Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, kad tarp tremiamųjų buvo net 5 060 vaikų iki 16 metų.

Reikia pastebėti, kad šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas turėjo išnykti ir dešimtmečius kaupta jų patirtis, visuomeninė ir kultūrinė įtaka. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto Lietuvos biuro pirmininkas M.Suslovas, kiek žinoma, yra pasakęs, jog „bus Lietuva, bet be lietuvių“.

Išvijus fašistus ir sugrįžus Raudonajai armijai bei tarybų valdžiai, trėmimai greitai atsinaujino. Pirmieji pokario trėmimai iš Lietuvos prasidėjo 1945 m. balandį. Pirmosios aukos – Lietuvos vokiečiai. Juos buvo numatyta ištremti į Komijos ASSR, bet maršrutas buvo pakeistas nukreipiant tremiamuosius į Vidurinę Aziją. Išvežta apie tūkstantis žmonių.

Atsižvelgiant į tai, kad sąjunginė valdžia nustatydavo ištremiamų žmonių normą, buvo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis. Ir trėmimai vyko po keletą dienų ar po kelis kartus tam, kad būtų surasti besislapstantieji. Didžiausioms Lietuvos gyventojų deportacijoms vadovavo atvykę iš Maskvos SSRS MGB įgaliotiniai Lietuvai.

Pagal ištremtų žmonių skaičių didžiausi buvo trys trėmimai: 1948 m. gegužės mėn. („Viesna“ (Pavasaris), 1949 m. kovo mėn. („Priboj“ (Bangų mūša) ir 1951 m. spalio mėn. („Osen“ (Ruduo).

1948 m. gegužę buvo didžiausias trėmimas Lietuvoje. Tada ištremta apie 40 tūkst. žmonių. 1949 m. kovo trėmimai pasižymėjo tuo, kad buvo nuspręsta gyventojus išvežti neribotam laikui – „na večno“. Tremiama buvo į Krasnojarsko, Chabarovsko, Omsko ir Tomsko rajonus. Planuota išvežti apie 25 tūkst. žmonių. „Planas“ buvo viršytas – išgabenta apie 33,5 tūkstančių.

1951 m. ištremta apie 16,5 tūkst. žmonių. Akcija organizuota ne savaitgalį, o antradienio rytą. Planai vėl buvo viršyti.

Išsamiau norėtųsi pakalbėti apie Klaipėdos krašto gyventojų trėmimus į Sibirą. Kaip pavyzdį galima paminėti faktą, kad 1945 m. liepos 17 – rugsėjo 3 d. trėmimuose nerasta duomenų iš Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės ir Vilkaviškio apskričių. Nes tik 1947 m. gruodžio 16 d. buvo paskelbtas įsakas, nurodęs visus Klaipėdos krašto gyventojus, kurie iki 1939 m. kovo 22 d. turėjo Lietuvos pilietybę, laikyti SSRS piliečiais. Tik tada jiems oficialiai pripažinta teisė grįžti į savo kraštą, savo ūkius.

Kaip paradoksas gali atrodyti tas faktas, kad ypač daug lietuvininkų išvežta į Sibirą 1948–1949 metais. Norėčiau pabrėžti, kad čia pateikti duomenys tik iš dabartinio Klaipėdos rajono ribose buvusių Klaipėdos krašto vietovių.

1948 m. trėmimas buvo vykdomas gegužės 22 d. (išvežti apie 122 lietuvininkai) ir gegužės 23 d. (72 žmonės). Skaudžiausias Klaipėdos lietuvininkams buvo 1949 m. trėmimas. Jis vyko kovo 20–30 d. (ypač daug 27 d.) ir balandžio 10–21 dienomis. Tada išvežti 436 žmonės, iš jų – 47 žmonės iš Klaipėdos miesto. Priešpaskutinis trėmimas buvo 1951 m. rugsėjo 21– spalio 2 ir 10 dienomis. Ištremti 96 lietuvininkai. Dar buvo tremta ir 1953 m. gruodžio 3 d.

Iš viso iš dabartinio Klaipėdos rajono ištremtų žmonių sąraše yra 2 433 pavardės. Iš jų net 735 pavardės – Klaipėdos krašto gyventojų. Tai sudaro apie 30 proc. visų ištremtųjų. Iš čia žmonės buvo tremiami į Krasnojarsko ir Irkutsko sritis.

Tikslios trėmimų statistikos nėra, nes buvo taikomos skirtingos skaičiavimo metodikos. Manoma, kad ištremta buvo nuo 150 iki 350 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Trėmimai – neteisėti antikonstituciniai aktai – buvo to meto sovietų valdžios vykdyto tautų genocido politikos apraiška. Po diktatoriaus Stalino mirties prasidėjęs tremtinių reabilitavimas vyko lėtai ir vangiai. Respublikos ir vietos valdžia nenorėjo ir bijojo ištremtų žmonių sugrįžimo į tėvynę.

Saulius Karalius, Muziejininkas