Sakralios kūno architektūros trenerė Sabina Solovjova užsiėmimus, kurių pavadinimas daugeliui skamba ganėtinai keistai, veda vakarais. Dienomis ji – Jūrinių tyrimų centre dirbanti mokslininkė. "Tyrinėju tai, kas juodžiausia – kirmėles, dugno bestuburius", – nusijuokė biologė.

Baltutėlis triko, kurį S.Solovjova užsitempia vakarais per treniruotes, savotiška moteriškumo kompensacija. Kai klaipėdietė leidžiasi į mokslines ekspedicijas, jos įvaizdis kardinaliai pasikeičia. "Nepažintumėte manęs, apsivilkusios sunkiu kombinezonu, su pirštinėmis ir gumine žarna rankoje", – šyptelėjo pašnekovė.

Sakralia kūno architektūra moteris susidomėjo prieš šešerius metus. Užsikabinau, nes man pasirodė įtikinami žodžiai, kad gyvename abejingi ir savo dvasiai, ir kūnui. Susimąsčiau, tarsi ant vienos rankos būčiau padėjusi Bibliją, ant kitos – knygą apie fiziologiją ir anatomiją", – prisiminė ponia Sabina.

Ji įsitikinusi, kad net brangiausia kosmetika nepadės apgauti kitų, juo labiau – savęs pačios. "Jaunystė praeina, beprasmiška stengtis laikytis jos įsikibus. Kita vertus, faktas, kad net ir sulaukusios garbaus amžiaus neprivalome tapti sukumpusios ir paniurusios. Buvau tiesiog įkvėpta pamačiusi, kaip gali atrodyti 76-erių sulaukusi moteris. Prancūzijoje gyvenančiai ir, beje, lietuviško kraujo turinčiai sakralios kūno architektūros pradininkei Natali Droin yra ko pavydėti", – kalbėjo S.Solovjova.

Naujas pomėgis ir požiūris į savo kūną moterį paskatino studijuoti Bibliją ir kiekvienoje dienos akimirkoje įžvelgti mažą stebuklą. "Nuolat degu troškimu kažką veikti. Neleidžiu gyvenimui plaukti pro šalį", – šypsojosi biologė.