Ana Gorčakova per visą savo gyvenimą nežengė ir nežengs nė vieno žingsnio, tačiau tapo pasaulio ir Europos sportinių šokių čempione. Sėdėdama neįgaliosios vežimėlyje. "Nėra neįmanomų dalykų", – tvirtino jos partneris Igoris Kiseliovas, nuo vaikystės susižavėjęs legendiniu Kaune rengiamu konkursu "Gintarinė pora".

Halė primena vaikystę

Baltarusijos šokėjams I.Kiseliovui ir A.Gorčakovai 45-osios "Gintarinės poros" žiūrovai, dalyviai ir teisėjai plojo stovėdami.

"Juk pasakojau tau, kokia atmosfera būna šiose varžybose", – pridūrė profesionalus šokėjas I.Kiseliovas.

Neįgaliųjų šokių vežimėliuose pasaulio taurės absoliutūs – standartinių ir Lotynų Amerikos šokių – laimėtojai Igoris ir Ana kartu į Kauną buvo atvykę pirmą kartą, nors vyrui miestas neblogai pažįstamas.

"Mano tėvas buvo karininkas, vaikystėje aš šešerius metus gyvenau Karmėlavoje. Tada pirmą kartą apsilankiau "Gintarinėje poroje", o vėliau ir pats dalyvavau. Tiesa, mano rezultatai buvo vidutiniški. Kai su Ana pradėjome bendrą karjerą, pažadėjau, kad būtinai kada nors jai parodysiu fantastiškąją Laisvės alėją, o halėje sušoksime valsą", – pasakojo I.Kiseliovas.

"Norėsiu čia sugrįžti", – tvirtino A.Gorčakova.

Negalios nesureikšmina

Apie įgimtą retą stuburo smegenų patologiją, atėmusią galimybę vaikščioti, kaip ir neįprastai skambantį savo naujausią titulą – geriausioji pasaulio neįgalioji šokėja – A.Gorčakova kalbėjo ramiai šypsodamasi.

"Nepamanykite, kad mano gera nuotaika, optimizmas – savigynos šarvai. Tiesiog esu tokia, – gyvai greitakalbe žėrė moteris. – Mane į priekį vedė didelis noras gyventi taip, kaip visi. Stengiausi konkuruoti su sveikaisiais visur, net darbo rinkoje. Baigiau aukštąją mokyklą, tapau pedagoge. Sukūriau šeimą, gavau vairuotojo pažymėjimą, pradėjau šokti. Taip, šokti, kad ir koks neįtikimas atrodytų šis veiksmas, matant, kokia mano padėtis. Bet nei aš, nei mano šeima, nei mes su Igoriu to niekada nesureikšminome."

A.Gorčakova 12 metų dirbo invalidų reabilitacijos centre. Būtent ji padėjo atsitiesti triskart parolimpinių žaidynių Turine ir Vankuveryje čempionei Liudmilai Volček, paauglystėje patyrusiai sunkią traumą ir nevaldančiai kojų.

"Viltis, kad visos ligos yra įveikiamos – nenugalima, tačiau atsitinka ir taip, kad tikrovė būna negailestinga. Vis dėlto net ir tada nedera užsisklęsti savyje, reikia imti iš gyvenimo viską", – pabrėžė viešnia iš Baltarusijos.

Pokalbis prie arbatos

A.Gorčakovos ir I.Kiseliovo keliai susikirto netikėtomis aplinkybėmis.

"Mano žmona, irgi Ana, yra šokusi su A.Gorčakovos vyru Aleksejumi. Jis – taip pat neįgalusis, vežimėlyje. Kartą žmona sako: viena šokėja liko be partnerio, gal padėtum jai? Tuomet aš kategoriškai nukirtau – ne. Kodėl tada taip pasielgiau? Sudėtinga paaiškinti. Viskas pasikeitė po to, kai visi keturi susėdome išgerti arbatos ir pasikalbėjome apie gyvenimą. Po pusantro mėnesio treniruočių mes su Ana debiutavome pasaulio taurės varžybose ir užėmėme antrąją vietą. Tai įkvėpė", – papasakojo I.Kiseliovas.

Igoris triskart per savaitę užneša Aną ir jos vežimėlį į trečiąjį Minsko profsąjungų rūmų aukštą, kur jie repetuoja, po to nuneša žemyn.

Taip jis padeda jai ir per keliones autobusais, traukiniais, lėktuvais, įsikuriant viešbučiuose.

Bankai nesiveržia padėti

"Šie šokiai man patinka labiau nei tradiciniai, nes jie keičia sveikųjų požiūrį į neįgaliuosius. Pastebėjau, kad Azijos šalyse susidomėjimas šokiais vežimėliuose kitoks, nei kai kuriose Europos valstybėse – ten ir dėmesio daugiau, ir finansinės paramos nereikia prašyti kaip išmaldos", – teigė I.Kiseliovas.

Rengdamasis šiemet Olandijoje vykusioms pasaulio taurės varžyboms, baltarusių duetas dėl pinigų kelionei stokos vos neliko namuose. Išgelbėjo šalies vadovo Aliaksandro Lukašenkos globojamas Prezidentinis sporto klubas, sumokėjęs visas išlaidas.

"Rašėme laiškus naftos įmonėms ir bankams, stambioms draudimo bendrovėms ir prekybos kompanijoms. Deja, neįgaliųjų šokiai – ne futbolas ir ne ledo ritulys... Lyg mūsų pergalių niekam nereikėtų. Dažniausiai padeda pavieniai verslininkai", – svarstė I.Kiseliovas, pridūręs, kad šokių kostiumai kainuoja po 500 dolerių, o reikia kelių komplektų, Anos vežimėlis – daugiau nei 7000 dolerių, kas dveji metai jį reikia keisti.

Tikslas – parolimpiada

Šiemet lapkričio 6–7 d. Hanoveryje (Vokietija) vyksiančiame pasaulio čempionate I.Kiseliovas ir A.Gorčakova gins 2008-aisiais Minske iškovotą titulą.

Pernai Izraelyje baltarusiai antrą kartą tapo Europos čempionais.

Dueto tikslas – startuoti parolimpinėse žaidynėse, nors neįgaliųjų šokiai kol kas neįtraukti į šių varžybų programą.

"Ar tebešoksime, kai iškovosime ir parolimpinių žaidynių auksą? Taip, būtinai. Stengsimės vėl ir vėl siekti viršūnių – kol turėsime jėgų", – ryžtingai pabrėžė Ana ir Igoris.

Neįgaliųjų šokiai

Neįgaliųjų šokių vežimėliuose ištakos – 1968-ųjų Švedijoje. Pradininkas – reabilitacijos specialistas Elsas Brittas Larssonas.

Pirmosios oficialios tarptautinės varžybos buvo surengtos 1977-aisiais Švedijoje, pirmasis neoficialus Europos pasaulio čempionatas įvyko 1985-aisiais Olandijoje, oficialus pasaulio – 1998-aisiais Japonijoje.

Šokėjai vežimėliuose per varžybas atlieka po penkis standartinius ir Lotynų Amerikos šokius: valsą, tango, Vienos valsą, lėtą fokstrotą ir kvikstepą bei sambą, ča ča, rumbą, pasadoblį ir džaivą.

Lietuvoje neįgaliųjų šokių pradžia – 1999-aisiais Vilniuje. Pagrindinis iniciatorius, koordinatorius, treneris ir choreografas – Arnoldas Riekumas. Mūsų šalies duetai yra dalyvavę pasaulio taurės, atviruose užsienio šalių turnyruose.