Vakar pusdienį praleidęs Kaune viešnagę Lietuvoje baigė Tadžikistano prezidentas Emomalis Rahmonas. Pirmasis šios tolimos Centrinės Azijos šalies vadovo oficialus vizitas sulaukė ne tik išskirtinio mūsų politikų, bet ir verslininkų dėmesio. Svečias išvyko viešnage, atrodo, patenkintas, mūsiškiai investuotojai ir verslininkai jau regi pelningus sandorius – palankiomis sąlygomis importuojamą medvilnę, eksportuojamas technologijas ir galimybes paversti Tadžikistaną vartais į Afganistaną.

Užsienio rinkas šniukštinėjančias Lietuvos bendroves galima suprasti: pinigai "ima kvepėti" tik tiems, kurie aktyviai dalyvauja tarptautinėje kampanijoje "Fair trade", remiančioje smulkiuosius verslininkus, ypač – ignoruojančius vaikų darbą ar dirbančius ekologiškai. Tik kažkaip stinga mūsų intelektualų balso: negi jiems (mums) nebesvarbu nei demokratija, nei žmogaus teisės pasaulyje? Ar svarbiausia, kad jų būtų paisoma šiapus Lietuvos sienų, o tolesne jos plėtra rūpinamės tik tiek, kiek tai naudinga, pvz., kuriant kokį iš ES lėšų remiamą projektą, skirtą demokratijos sklaidai?

Niekas nesiginčija – tokių "mokymų" svarbą patyrėme patys, kai už Vokietijos ar JAV mokesčių mokėtojų pinigus švietėsi Lietuvos žurnalistai, politikai ar būsimieji diplomatijos asai. Bet keista girdėti postringavimus apie buvusioje SSRS erdvėje klestinčius autokratinius vadovus, žodžio laisvės suvaržymus tik per tokius seminarus, priimant eilinį disidentą ar emigracijoje gyvenantį opozicijos veikėją.

E.Rahmono vizitas – tik pretekstas kalbėti apie tokį mūsų intelektualų abejingumą. Iš dalies kad ir dėl to, jog dar visai neseniai apie Tadžikistaną girdėjome kitokių žodžių. "Šiandien mūsų šalyje bet koks kritiškumas yra interpretuojamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, įstatymai gina tik valdžioje esančių grupuočių interesus. Tad akivaizdu, kad Tadžikistane pilietinis dalyvavimas yra ribojamas, o nacionaliniai ištekliai valdomi neteisėtai." Taip apie savo šalį Lietuvos žiniasklaidai prieš porą mėnesių kalbėjo nevyriausybinės organizacijos RUSHD direktorius Yusufas Mahmedovas.

Galime dar pridurti, jog šaliai nuo pat 1992-ųjų vadovaujantis E.Rahmonas dar visai neseniai vadinosi slaviškiau – Rachmonovu, už 14 mln. JAV dolerių iš savo skurdžios valstybės biudžeto pasistatė naujus rūmus – vadinamuosius Tautos namus, o Dušanbėje dar prieš metus stovėjo Lenino statula. Per paskutinius prezidento rinkimus, kuriuos ESBO stebėtojai įvertino itin blogai, savo politinius oponentus seniai nukenksminęs E.Rahmonas balotiravosi trečiąjį kartą ir, prieš tai sumaniai pakeitus Konstituciją, užsitikrino sau buvimą valdžioje bent jau iki 2020 m. Jei žmogus šalį valdo dešimtmečiais, kitaip nei šalies politikos bei investicinių sąlygų stabilumo garantu jo išties nepavadinsi.

Kodėl tiek daug dėmesio skiriame skurdžiausia laikyta Centrinės Azijos šaliai ir jo lyderiui? Iš nostalgijos tiems laikams, kai, nepaisydami sankcijų, dėl kitos, labai tolimos tautos laisvių politikams nepatogius piketus rengė a.a. Jurga Ivanauskaitė su bičiuliais. Iš vilties kada nors ploti naujiesiems kovotojams už žmogaus teises, kurie nebūtų abejingi tam, kas vyksta kitąpus Lietuvos sienų – kad ir vaikystę vagiančiuose Tadžikistano medvilnės laukuose. Negi būtina laukti, kol kurią nors "juodąją dėmę" politiniame žemėlapyje parodys valdžia?