Dryžuotos morkos, agurkai, panašūs į citrinas, melionai – kaip agurkai, šimtus kartų už cukrų saldesnė lipija. Kitokie augalai nuspalvins ne tik daržininko mėgėjo lysvę, bet ir pakeis konservatyvų meniu.

Retais daržo augalais Eugenijus Jefremovas susidomėjo prieš 16 metų, kai talkino daktarei Marijai Baranauskienei populiarinti bei platinti Lietuvoje prieskoninius augalus, kurti iš jų maistui tinkamas receptūras. Ilgainiui kaunietis tapo tikru naujų daržovių ir dekoratyvinių augalų sėklų medžiotoju, ėmėsi jų auginti ir pats.

Saldusis melionas – slapukas

Pirmą kartą išvydusieji šviesiai žalios spalvos su sidabriniu pūkeliu pailgą vaisių, galvoja, kad tai – agurkas. Iš tiesų tai yra maždaug 45 cm ilgio melionas.

Desertinį sidabrinį melioną, kitaip dar vadinamą armėnišku agurku, išduoda būdingas kvapas, lapų apvalumas.

Šio meliono nuplautas netaisyklingos formos baltas sėklas galima iš karto džiovinti. Armėniškojo agurko (šis sąlyginis pavadinimas, matyt, kilo todėl, kad sidabrinių melionų sėklos buvo vežamos iš Armėnijos) vaisiaus nereikia lupti – jis pjaustomas, valgomas, marinuojamas ir rauginamas kaip tikras agurkas.

Sidabrinis melionas – tai sultingi, traškūs "agurkėliai", kurių balta šerdis kvepia melionais. Tik pernokę vaisiai pagelsta, netenka gero skonio. Beje, sėkloms tinkami nepernokę, 20–30 cm ilgio "agurkai". Sėklos daigios maždaug 4–5 metus. Sėjama balandį kambaryje arba į lysvę šiltnamyje. Optimali sėloms dygti temperatūra – 25 laipsniai šilumos.

Kaip ir visi melionai, armėniškas agurkas mėgsta šilumą. Jį galima auginti šiltnamyje (vertikaliai) ar lauke užuovėjoje (leisti laisvai šliaužti ūgliams). Būtina tarp augalų palikti 70 cm tarpą ir auginti gerai sukastoje ir išpurentoje dirvoje, neužmiršti laistyti per žydėjimą ir derėjimą. Geriausia trąša – sutrešęs mėšlas.

Teisingai prižiūrint, pagrindinis stiebas gali pasiekti trijų metrų ilgį, o vaisiai – kilogramo svorį. Didelis šios daržovės privalumas – ypatingas derlingumas. Armėniškas agurkas dera iki pat šalnų, palankiais augti metais duoda iki 10 kg panašių į agurkus neįprasto skonio vaisių.

Citrinos išvaizdos agurkai

Įpratusieji prie pailgos agurkų formos tikrai nustebs išvydę ovalius agurkus, forma ir išvaizda panašius į citrinas, tačiau šiais agurkais arbatos tikrai nepagardinsi. Mat citrininiai agurkai tik dėl formos panašumo į citrinas taip vadinami.

Anot E.Jefremovo, tai – galingas krūmas, kurio kamieninis stiebas gali užaugti iki penkių metrų ar net daugiau. Todėl auginant šiuos agurkus, reikia įrengti atramas, tarp kurių ištempiamas tvirtas laidas – per jį permetamas poros metrų aukštį siekiantis stiebas. Vienas krūmas gali subrandinti net iki 10 kg vaisių.

Sėjami balandžio pradžioje (auginti šiltnamyje ar lauke) į atskirus indelius ir, uždengus polietilenu, laikomi šiltai. Kai sudygs, atidengti, retsykiais palieti daigams skirtomis trąšomis. Kai daigai sustiprės, šalia reikėtų įsmeigti pagaliuką, į kurį jie galėtų remtis. Į šiltnamį ar į lauką sodinami įprastu agurkams laiku, paliekant ne mažiau kaip metrą tarp dviejų augalų. Nepatartina sėti ar sodinti šalia įprastų agurkų, kad nesusikryžmintų. Citrininiai agurkai labai mėgsta drėgmę (laistant nešlapinti lapų). Ypač tai svarbu per žydėjimą.

Citrininiai agurkai – tai ne hibridas. Galima pasiruošti jų sėklų, jei nebus auginami su įprastais agurkais (nesusikryžminę su jais). Beje, labai gerai sudygsta bent porą valandų vandenyje mirkytos sėklos. Šių agurkų skonis beveik nesiskiria nuo įprastų. Juos galima valgyti žalius, marinuotus, raugintus. Ilgokai laikant ant krūmo, citrininiai agurkai pagelsta ir būna labai panašūs į citrinas. Vėliau jie tampa oranžiniai (tokie agurkai tinkami sėklai).

Actekų saldžioji žolė ant lietuvių palangių

Ant saulėtos palangės E.Jefremovo darbo kabinete žaliuoja į gerai žinomą verbeną panašus augalas lipija, galinti pakeisti įprastą cukrų.

Šį augalą dėl ypatingo saldumo ypač vertino senovės actekai (lipijos tėvynė – Centrinė Amerika, Nikaragva). Vien sujudinus šio augalo šakeles, pasklinda malonus saldus kvapas.

Lipija savo savybėmis daug pranašesnė už steviją – medaus žolę, kurią kramtant ilgainiui atsiranda ne tik saldumas, bet ir aitrokas žolės skonis. Be to, džiovinta lipija paskleidžia savo saldumą arbatoje, o stevija – ne.

Lipijos, kuri yra 500 kartų saldesnė nei cukrus, saldumas išlieka ir džiovintuose augalo lapuose. Šis augalas garsėja vitaminų ir mikroelementų gausa, stabdo uždegiminius procesus organizme, dantų kariesą, padeda organizmui atsikratyti sunkiųjų metalų, atstatyti kraujo sudėtį, normalizuoja medžiagų apykaitą.

Lipija žydi smulkučiais baltais žiedeliais. Kadangi tai yra tropikų augalas, tai geriausiai auga, esant 23–25 laipsnių temeperatūrai. Žiemą lipija auginama vazone, ant palangės, kurią šis saldus augalas papuošia besidraikančiomis šakelėmis. Pavasarį (gegužės pradžioje) galima nupjauti keletą ūglių ir pamerkti juos į stiklinę su vandeniu. Kai išleis šakneles, pasodinti į atskirus indelius.

Į atvirą gruntą lipija sodinama (20x20 cm) birželio pradžioje, pasibaigus šalnoms. Šiam augalui labiausiai tinka nuo vėjų apsaugota, bet pusiau saulėta vieta (jei saulė kaitins lipiją visą dieną, augalas skurs, negražiai atrodys). Kad augalas nesidraikytų pažeme, jis pririšamas virvelėmis prie įkaltų į žemę kuoliukų (panašiai kaip agurkai).

Ruošiant žiemai lipijos lapų atsargas, reikia žinoti, kad saldžiausi jie yra šakelių viduryje. Be to, augalo saldumą lemia šilumos ir šviesos gausa. Žaliava džiovinti ruošiama iš nesumedėjusių šakelių su lapais. Džiovinama sausoje, gerai vėdinamoje, tačiau nesaulėtoje patalpoje. Tad ateisiančią žiemą namuose jau galime turėti arbatai puikų cukraus pakaitalą, kuris itin tinka ir diabetu sergantiems žmonėms.