Dažnas sodybos šeimininkas turbūt jau laukia pavasario, ypač kai orai būna permainingi, paspaudžia šaltis. Ne vienam jau norisi kuo greičiau eiti į lauką, tvarkyti aplinką, rūpintis augalais.

Tačiau kartais nutinka taip, kad nutirpus sniegui paaiškėja, jog nebėra kuo rūpintis – daugiamečiai augalai būna sunykę.

Svarbiausia – drėgmė

Kraštovaizdžio specialistų teigimu, dėl žiemą sunykusių augalų kaltinti vien tik šalčių nereikėtų. Didžiausi kaltininkai – patys sodybų šeimininkai. Priežastys būna dvi: arba augalai nebūna paruošti žiemos miegui iš rudens, arba žiemą aplinka buvo netinkamai prižiūrima.

Sniegas augalams duoda naudos, bet gali būti ir atvirkščiai. Po sniegu žiemojantys augalai nesušąla, tačiau per didelis jo sluoksnis gali kai kuriuos sulaužyti. O jeigu sniegas sutrypiamas arba suledėja, augalams po jo sluoksniu gali pritrūkti oro. Tada jie pavasarį nebepražys.

Daugiamečiai augalai šalčio nebijo. Jie nesušąla, bet nudžiūna pritrūkę drėgmės. Jeigu ruduo būna sausas, daugiamečiai augalai nespėja pasiruošti žiemai. Augalus, kad jie žiemą nenudžiūtų, rudenį reikėtų gausiai prilieti. Labiausiai sausrai neatsparūs yra rododendrai. Sausros žiemą bijo ir spygliuočiai. Suprantama, dabar ką nors keisti jau per vėlu. Kita vertus, pernykštis ruduo nebuvo labai sausas, todėl augalams drėgmės neturėtų pristigti.

Gelbsti ir žūklės reikmenys

Spygliuočiams žiema šiemet žalos pridarė nebent Nidoje, kur prieš Naujuosius metus gausiai iškritęs sniegas it degtukus laužė net suaugusius medžius. Vis dėlto kitose šalies vietovėse iškritęs palyginti negausus sniegas gali pakoreguoti jų formą – nulenkti šakas, gali pakrypti kamienai. Norint to išvengti, augalų forma reikia pasirūpinti iš anksto: šakas rekomenduojama aprišti žvejybos valu. Šio nesimatys, o augalai atrodys gražiai.

Specialistams dar kelia nuostabą žmonių įsitikinimas, kad žiemą augalus būtina storai užkloti – esą tik taip jie liks nepakąsti šalčių. Tačiau tokia nuomonė neteisinga. Augalų nereikia užkloti šiaudais, užpilti storai durpėmis ar uždangstyti polietileniniais maišais. Užtenka augalus lengvai pridengti eglišakiais. Svarbiausia, kad nepūstų vėjas, nekaitintų tiesiogiai saulės spinduliai. Dėl jų augalai žiemą gali nudžiūti.

Puoselėjantys veją ja taip pat turėjo pasirūpinti iš rudens. Specialistai nerekomenduoja vejos prieš žiemą labai trumpai nušienauti. Tačiau nederėtų palikti ir pernelyg ilgos žolės. Optimalus vejos ilgis – 5–6 cm. Jeigu vejos žolė bus per ilga, ji nulinks nuo sniego ir sunyks.

Druska – ne geriausias tirpiklis

Šiemet žmonės dažniau nei sniegą keikė plikledį. Jo būta gana dažnai, jis vertė slidinėti ant šaligatvių ir laiptų. Kelininkų priešnuodis nuo slidumo – druska, tačiau namų aplinkoje šios priemonės geriau nenaudoti.

Tik pasibaigus žiemai, ant takų piltos druskos padarytos žalos nesimatys, ji išryškęs laikui bėgant. Palei barstytus laiptus ar takelius ims geltonuoti žolė, augalai irgi gali sunykti. Laiptus, jeigu šalia nėra pasodintų augalų, galima pabarstyti kalio chloridu. Ši medžiaga greičiausiai tirpina ledą ir mažiausiai kenkia augalams. Vietoj druskos galima pabarstyti ir smėlio. Tačiau geriausia švariai valyti takelius ir laiptus ir taip apsaugoti juos, kad neapledėtų.

Kokius įrengti takus, kad šie žiemą mažiau apledėtų ir nuo jų būtų lengviau nuvalyti sniegą, irgi reikia pagalvoti iš anksto. Patartina ant grunto, kur bus takeliai, pakloti putų polistirolio plokštes. Ši medžiaga neleidžia įšalti žemei.

Kitas būdas, kurio vis dažniau imasi sodybų šeimininkai, – įsirengti šildomus takus, laiptus ar kelius į kiemus. Pakloti elektriniai šildymo kabeliai tirpina sniegą ir ledą, tad takai lieka sausi.

Įrengti šildomus takus nesunku. Tam skirti kabeliai arba šildomieji kilimėliai. Juos užtenka pakloti ant lygaus grunto, užpilti smėliu ar akmens masės dulkėmis bei pakloti trinkeles. Galima takus ir išbetonuoti. Tik reikia įsidėmėti, kad šildymo kabelių ar kilimėlių negalima kloti ant skaldos ir žvyro – aštresni akmenys gali pažeisti šildymo kabelius.

Skirtingai nei įrengiant šildomas grindis namuose, ant grunto kloti putų polistirolio plokščių nereikia: šiuo atveju jis neduos naudos, priešingai – gali pakenkti. Putų polistirolis sulaikys nuo žemės sklindančią šilumą, o vienas kabelis gali nepajėgti visiškai nutirpdyti sniego.

Kloti šildomuosius kilimėlius yra kiek paprasčiau, nes jų gamintojai jau būna apskaičiavę galingumą, patiems nereikės gaišti laiko skaičiuojant atskirų kabelių pajėgumą. Šildomųjų kilimėlių ar kabelių darbo režimą reguliuoja termostatas. Šis reaguoja į oro temperatūrą ir drėgnumą, o tai leidžia taupiau naudoti energiją.

Ledą reikėtų laužyti

Vis dėlto sniegą nutirpinti kabeliais ne visur įmanoma ir tą sau leisti gali ne kiekvienas sodybos šeimininkas. Gerai, kad šiemet žiema nėra atšiauri ir neverčia kasdien nukasti sniego nuo laiptų ar takų.

Tačiau po atodrėkių vėl spustelėjus šalčiui sniegas suledėja. Tai nenaudinga nei daugiamečiams augalams, nei vejai. Ten, kur užsitraukęs plonas ledukas, užtenka pavaikščioti per jį ir sulaužyti. Tačiau storesniam ledo sluoksniui sulaužyti prireiks įrankių.

Kokią žalą augalams gali padaryti ledas? Jis nepraleidžia oro, o jo negaudami augalai tiesiog sunyksta. Per daug dėl ledo galima nesirūpinti tuomet, jei po juo yra maždaug 30 cm storio sniego sluoksnis. Tuomet augalams oro tikrai nepritrūks.

Specialiai pilti sniego ant augalų tikrai nereikia, nes tai tik pridarys žalos. Supiltas sniegas susmenga, sukietėja ir nepraleidžia orui. Todėl ir kasant sniegą nuo takų patartina jo nepilti ant augalų, o geriau išvežti iš sklypo. Žinoma, jeigu sniego bus pilama nedaug, jis nepakenks. Kitaip būna ir naudojant sniego valytuvus. Jie nupučia sniegą toli, net už sklypo ribos. Jeigu sniegas purus ir nesuledėjęs, jis gali nuskrieti net 10–15 m.

Vidutinio galingumo sniego valytuvu galima be pertraukos išvalyti maždaug hektaro dydžio teritoriją. Geriausia, jei valoma teritorija yra asfaltuota ar išklota trinkelėmis. Tuomet sniegas bus išvalytas palei pat dangą. Valyti neasfaltuotą ir nelygią dangą netgi šiek kiek pavojinga. Mat besisukanti sraigė gali įsukti akmenis ir juos sviesti.