Beveik ketvirtį amžiaus Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) vadovavęs Artūras Poviliūnas Kaune įsikūrusiam muziejui padovanojo visą savo apdovanojimų ir trofėjų kolekciją.

„Paslapčia galbūt to ir tikėjomės, tačiau sunku patikėti, kad tai tapo realybe“, – džiaugsmingu balsu pokalbį pradėjo muziejaus direktorius Pranas Majauskas.

Vis dėl to P. Majauską neramina šiandieninė sporto ir politikos situacija.

„Prie muziejaus kūrimo labiausiai prisidėjo jaunų žmonių atkaklumas ir entuziazmas. O kas vyksta dabar? Laisvės alėjoje merginos dūmą traukia su didžiausiu pasigardžiavimu ir pasididžiavimu. Man teko būti komjaunuoliu, todėl puikiai žinau sistemą, kuri nė kiek nepasikeitė. Jeigu nori iškilti, turi mokėti vos kelis dalykus: mylėti partiją, auginti eiles (jos populiarumą) ir lankyti susirinkimus. Tačiau svarbiausia – nedirbti. Yra gudragalvių, kurie nedirba, tad ir absoliučiai neklysta. Nuoširdžiai dirbantys laikomi fanatikais. Tie, kurie tyli suglaudę ausis,karjeros laiptais kyla greičiausiai. Ką dabar pasakyti toms tūkstantinėms minioms, kurios į Lietuvos nepriklausomybę žvelgė viltingomis akimis?", – retoriškai klausė P. Majauskas.

„Mūsų lankytojai – vaikučiai, senukai ir užsienio turistai. Tai pasako daug. Nors Europos mastu esame gavę ne vieną aukštą įvertinimą, tačiau eiliniam lietuviui esame neįdomūs. Man gėda dėl tokių muziejų, kokie yra Ispanijoje ar kitur. Ten didžiausias dėmesys skiriamas blizgučiams, parodėlėms ir kitiems menkniekiams. Juk svarbiausia ne ekspozicija, o šaltinis. Lietuvos žiniasklaida mūsų šalies sporto istorijai taip pat skiria per mažai dėmesio. Turime tiek daug praeityje garsių sportininkų, apie kurių egzistavimą net nenutuokiame“, – žmonių abejingumu stebėjosi sporto muziejaus direktorius.