Rudeniop kai kurios kauniečių šeimos turės naujų šeimos draugų – koordinatorių, su kuriais galės pasidalyti nelengvą tėvystės ir motinystės naštą.  Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teoriją, tai – dar vienas žingsnis gerinant Lietuvos vaikų gyvenimo sąlygas.

Tačiau gyvenimo Lietuvoje praktika ir sveikas protas verčia nerimauti, kad ši idėja virs tik riebiu pliusu valdininkų darbų sąraše, ir vienintelė praktinė nauda iš jos bus ta, kad kai kurie žmonės sunkmečiu užsitikrins darbo vietą ir algą iš valstybės biudžeto.

Naujojo šeimos draugo darbo barus ŠMM atstovai piešia rožinėmis spalvomis. Šie specialistai padėsią šeimai gauti skirtingų institucijų paslaugas – teiks kompleksinę pagalbą vaikams nuo gimimo iki septynerių metų, jų tėvams arba globėjams, konsultuos šeimas "kūdikių auginimo ir priežiūros klausimais, ypač gimus neišnešiotam kūdikiui, padės tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių turinčius vaikus, informuos apie pediatro, šeimos gydytojo, bendruomenės slaugytojo, psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo, socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo ir kitų specialistų teikiamą pagalbą". Galiausiai koordinatorius būsiąs tas asmuo, kuris net netrukdydamas tėvų galės sudaryti vaikui teikiamų specialistų konsultacijų planą.

Nuo tokių pažadų net širdis sąla, tačiau net vienintelis bent kiek pasitikėjimo keliantis argumentas – esą tokie šeimos koordinatoriai egzistuoja "visose Europos šalyse" – nepajėgus atlaikyti lavinos abejonių dėl Lietuvoje diegiamos naujovės reikšmės ir prasmės.

Pediatrija (geriausia – su neonatologijos specializacija), pedagogika, socialinis darbas – naujieji darbuotojai turėtų būti visa tai išstudijavę. Privalumus, matyt, reikėtų teikti dar ir teisininko žinių turinčiam žmogui – kad, reikalui esant, galėtų apginti specialių poreikių turinčias šeimas nuo nestropiai dirbančių specialistų.

Vargiai atsirastų tėvų, auginančių neišnešiotą kūdikį, susilaukusių atžalos su didesne ar mažesne sveikatos yda, kurie paneigtų, kad jiems dažnai prireikia kvalifikuoto patarimo ar pagalbos. Tik ar tūkstančiai jaunų kauniečių šeimų galės viso to tikėtis iš šeimos koordinatorių, kurių, geriausiu atveju, mieste bus "net" 10? Ar eilė pas šeimos draugą taps dar viena, kurioje reikės stumdytis vos gimus vaikui – be eilės laukiančiųjų vietos lopšelyje-darželyje, eilės pas kelis gerus logopedus ir vaikų masažuotojus, eilės pas pediatrą?

Šeimos koordinatoriaus etatas savaime nėra toks jau blogas, tik juos užimsiantys žmonės vargiai įstengs nuveikti tiek, kad jų darbas duotų apčiuopiamos naudos tiems, kuriems jos reikia. Juk, skirtingai nei Lietuvoje, "visose Europos šalyse" be šeimų koordinatorių paprastai egzistuoja ir itin lanksti vadinamųjų dienos tėvų ir motinų sistema, sveikam ir ligotam vaikui palanki sveikatos priežiūros sistema.

Saujelė nežinia kokios kvalifikacijos specialistų nesumažins mažylius gydančių medikų krūvio, dėl kurio kyla turbūt daugiausiai visų mažus vaikus auginančių tėvų problemų, ar namų pagalbininko šeimai. Tuomet kyla klausimas: ar verta? Ar verta diegti tokią naujovę per patį krizės įkarštį, kai savivaldybėms ir taip trūksta pinigų socialinėms reikmėms – toms pačioms vaikų ugdymo įstaigoms, specialiųjų poreikių šeimoms? Taip – jei mums labai svarbu "užsidėti pliusą" visos Europos akyse. Ne – jei mums išties rūpi vaikų gyvenimo sąlygos.