Europos ryškiausių intelektualų susirinkimas Paryžiuje, kuriame turėjo būti pasiūlyti būdai, kaip kontinentui išbristi iš krizės, atskleidė, kad Europai būtinai reikia naujų mąstytojų, rašo „Der Spiegel“.

Sausio 28 d. Paryžiuje vykusiame iškiliausių Europos intelektualų susirinkime „Europa ar chaosas?“ dalyvavo vienas garsiausių Prancūzijos filosofų Bernardas-Henri Lévy, Italijos rašytojas Umberto Eco, jo kolega iš Vengrijos György Konrádas, Ispanijos žurnalistas Juanas Luisas Cebriánas, Bulgarijoje gimusi psichoanalitikė Julia Kristeva, Vokietijos rašytojai Peteris Schneideris ir Hansas Christophas Buchas.

Kaip rašo „Der Spiegel“, susirinkę į vieną vietą šie Europos eruditai daugiausiai kalbėjo istorinėmis nuorodomis ir aliuzijomis į senovės Atėnus („demokratijos lopšys“) ir Romą („konstitucinės valstybės ištakos“), minėjo Goethe, Herderį ir Husserlį su Voltaire`u, Puškiną, Freudą, Adenauerį ir de Gaulle`į, Schumaną ir De Gasperį.

Paryžiaus susitikime intelektualai – „Der Spiegel“ nuomone – pasirodė kaip tik ką perskaitę kelis „Wikipedijos“ straipsnius apie Europą: vis minėta Apšvieta, humanizmas, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas. Pavyzdžiui, Peteris Schneideris laužyta prancūzų kalba pasidžiaugė, kad „europietiška kultūra yra puikiausia pasaulyje“. Umberto Eco? Jis perskaitė ilgiausią, painų, barokišką tekstą, kurį mažai kas suprato. György Konrádas? Jis burbtelėjo apie „mirtiną, seną dualumą“, kuris tebeegzistuoja tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų...

Prieš Paryžiaus susitikimą dienraščiai „Le Monde“ ir „El País“ publikavo manifestą, po kuriuo pasirašė Salmanas Rushdie, António Lobo Antunesas ir kiti garsūs intelektualai. Pirmasis manifesto sakinys skelbia: „Europa nėra vien tiktai krizėje. Europa miršta. Europa yra idėja, svajonė, projektas“. Kaip praneša „Der Spiegel“, perskaičius manifestą kyla retorinis klausimas, verčiantis pasirinkti tarp „politinės unijos arba barbarizmo“ arba „politinės unijos ir mirties“. Priduriama, kad tiek šis manifestas, tiek Paryžiaus susirinkimo retorika nė iš toli nepriminė šalto, ramaus ir racionalaus intelektualų svarstymo.  Priešingai, čia kalbėjusieji gana vaikiškai perdėjinėjo ar net vartojo melagingus argumentus, pavyzdžiui, tai, kad „Europa trupa visose srityse, pradedant Rytais, baigiant Vakarais, nuo Šiaurės iki Pietų. Populizmas ir visų rūšių šovinizmas vėl populiarėja“.

Kad tai netiesa, „Der Spiegel“ manymu, parodo nacionaliniai rinkimai, kuriuose laimi proeuropietiškos partijos (paskutiniai tokie įvyko Nyderlanduose), ar tai, kad Vengrija buvo priversta atšaukti žiniasklaidos laisvę ribojančius įstatymus. Dažnam europiečiui euras yra paprasta ir funkcionali atsiskaitymo galimybė.

Tačiau Paryžiuje susirinkę intelektualai apie euro stabilumą beveik nekalbėjo. Kaip pastebi „Der Spiegel“, Bernardas-Henri Lévy net leptelėjo, kad finansų rinkos net nesureaguotų į vienokį ar kitokį drastiškesnį politikų sprendimą šiuo klausimu.  Paryžiuje, žinoma, nediskutuota apie bankus, akcijų rinkas.

Intelektualai Paryžiuje taip pat nekalbėjo apie tai, kad pusė Ispanijos jaunimo yra bedarbiai arba apie tai, kad Graikijos ligonėse pacientai dažnai aptarnaujami tik iš anksto atsiskaitę grynais. Paryžiuje taip pat nekalbėta ir apie tai, kad daugumą čekų, airių, prancūzų, lenkų ar portugalų baiminasi dėl savo ir savo vaikų ateities ir darbo vietų.

Kaip rašo „Der Spiegel“, Europa, matyt, iš tiesų prastos būklės, jeigu jau didieji mūsų laikų autoriai ir mąstytojai, kalbėdami apie šio regiono krizę, kalba apie Geothe, Apšvietą ar Antikinę Romą. Paryžiuje susirinkę intelektualai kartojo tai, ką Europos politikai kartoja 20 metų ir Mastrichto sutarties esmę: „Europai nėra alternatyvos“, rašo Vokietijos savaitraštis.

Paryžiaus susitikime išryškėjo, kad garsiausi Europos intelektualai  nenutuokia, kodėl reikalinga naujoji Europa. Jie – kaip ir mes visi – tiesiog nenori blogų senosios sistemos aspektų, tačiau pageidauja, kad išliktų gerieji.

Paryžiuje tik ispanas Juanas Luisas Cebriánas, ilgametis laikraščio „El País“ redaktorius, užsiminė, kad Europos intelektualams reikia „praktiškiau“ kalbėti. Anot jo, sėkmingą „Erazmus“ studentų mainų programą būtų galima išplėsti: šalys ir institucijos galėtų „mainytis“ stažuotojais ar net sezoniniais darbininkais. Tai, jis įsitikinęs, ne tik išsilavinusiam elitui leistų pajusti Europą. Pastebima, kad tik J. L. Cebriánas kalbėjo apie darbą, darbo rinką, nors, nemaža galimybė, kad būtent tai ir išgelbės Europos Sąjungą.

Kaip rašo „Der Spiegel“, viena iš išvadų, kurias galima padaryti po Paryžiaus susitikimo, yra ta, kad naujajai Europai reiktų ir naujų intelektualų. Arba bent intelektualų, kurie pasiryžę pamiršti senus mūšius ir pradėti žiūrėti į ateitį.

„Der Spiegel“ manymu, vienas tokių intelektualų, deja, nepakviestų į Paryžiaus susitikimą yra buvusio Prancūzijos prezidento François Mitterand`o patarėjas Jacques`as Attali. Šis XX a. žmogus turi puikių XXI a. idėjų. Neseniai kalbėdamas UNESCO – organizacijoje, kurioje žodis „krizė“ taip pat dažnai vartojamas – teigė, kad jis nebeleidžia sau būti optimistu ar pesimistu. Tai, jo manymu, yra „žiūrovų“, tik stebinčių tikrus „žaidėjus“, pasaulėžiūra, pagrįsta tikėjimu ar baime.  Pasak jo, mes, žmonės, esame ne žiūrovai, o savo gyvenimų žaidėjai. Ir kaip visi geri žaidėjai, priduria F. Attali, mes turime dirbti ir kovoti iki finalinio švilpuko, o ne užstrigti ties savo baimėmis ar viltimis.