Na, kita vertus, suprantama, ne visi buhalterijos kalkuliatoriai gali išmanyti kai kurių tarptautinių žodžių reikšmę, tad būna, jog perlenkta lazda nulūžta taip, kad tenka skubėti pas stomatologą.

Teisybė, feisbukinis smūgis, kad kažkada „Sodra“ buvo palikta be pinigų, driokstelėjo tiesą. Tačiau kartais tiesą sako ir sofistikos pelkes braidančios vidutinybės, kurioms apvaizda mestelėjo gyvą šansą pasiekti ką nors visai šaliai. Vis dėlto šis šansas prasmego nesibaigiančiose kovose su pasekmėmis, kurias nuolat nudrėbdavo savasis ribotumas. Tautiniam Mastrichto planui viršugalviai buvo per buki, ir žadėtoji gerovės valstybė neįvyko.

Sakote, apgavystė atsisakyti posto? O ar ne apgavystė vaidinti didį patriotą, šaukiantį Trečiąjį pasaulinį dėl Ukrainos ir Lietuvos, bet apdairiai įsigyjantį priedangą Graikijoje? Ar ne apgavystė partinių fariziejų dekoratyvinis susitarimas dėl siekio mokytojo profesiją paversti prestižine iki 2025-ųjų?

Kas dabar paskaičiuos, kiek kartų politikieriai jau yra apmovę tautą, lyg tie telefoniniai sukčiai, kurie, irgi suokdami nesąmones, iš senukų išvilioja laidotuvių pinigus?

Juk tai yra tas pats, kaip ašaroti „keturnedėlyje“ (liet. ketvirtinėse), juodais gedulo apdarais prisidengus rožines ažūro kelnaites, kurių dėvėjimo tikslas – kaip nors vis tiek aptikti savųjų gamtinių resursų panaudą, ir pofik čia tas velionis.

P. S. M. Sandu ir sykiu Moldovos Respublikos pergalė dar kartą byloja: atgal į sovietmetį gali norėti tik klinikinis imbecilas.