Vokietijoje įsikūręs ir šioje šalyje žaidėjo karjerą baigęs J. Kaučikas sakė idėjų apie ateityje su rankiniu susijusią veiklą atsisakęs tuomet, kai išėjo į pensiją.

„Dirbau iki paskutinio skambučio – užbaigiau, kai man sukako 65-eri ir šeši mėnesiai. Vienoje vokiečių dainoje yra žodžiai, kad tikras gyvenimas prasideda nuo 66-erių. Ir ką jūs manote? Jie išsipildė“, – nusijuokė pašnekovas, Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurės laimėtojas (1987 m. – su „Granitu“), daugkartinis Lietuvos čempionas.

– Prieš dešimtmetį interviu „Kauno dienai“ sakėte, kad 60 metų – gražiai skambanti sukaktis, o 70-metis – visai kas kita. Su kokiomis mintimis įžengėte į aštuntąjį dešimtį?

– Su žmona Nerute gyvename, kaip sakoma, sau. Daug keliauju. Pernai – kruiziniu laivu aplink pasaulį. 32 šalys, 52 uostai. Iš Genujos patraukėme Amerikos link, vėliau – Havajai, Naujoji Zelandija, Australija, Japonija, Vietnamas, Singapūras, galiausiai – Sueco kanalas. Iš viso – 119 dienų, beveik 67 tūkst. km. Dar dvi savaites viešėjau Indijoje, šiemet – Antarktidoje, Turkijoje. Be to, Vokietijoje galima įsigyti 49 eurus kainuojantį bilietą ir traukiniais su persėdimais važinėti po visą šalį, kiek tik nori. Gyvenu netoli Hamburgo, nuo mano namų palyginti netoli iki Travemiundės, tad, panorėjęs, nulekiu prie jūros, išsimaudau.

Pagerbė: Hageno „Eintracht“ šimtmečio rinktinė, J. Kaučikas – trečias iš dešinės. / A. Meyricho nuotr.

– Ar į gimtąją Skaudvilę dažnai sugrįžtate?

– Per metus – ne vieną kartą. Tėvų senojo namo jau nėra, bet auga ąžuoliukas – pasodinome prieš aštuonerius metus. Šiemet vasarą stovėjau tėviškės kieme ir žiūrėjau į kelią, kuriuo eidavau. Jaučiausi, lyg niekada niekur nebuvau išvykęs.

Žiūrėjau tėviškėje į kelią, kuriuo eidavau. Jaučiausi, lyg niekada nebuvau išvykęs.

– Esate sakęs, kad, pasitraukęs iš didžiojo sporto, galbūt iš Vokietijos grįšite į Lietuvą, treniruosite vaikus ar imsitės kitos rankinio veiklos. Persigalvojote?

– Sukrito krūvon daugybė priežasčių. Turėjau ir tebeturiu galiojančią vokišką B lygio trenerio licenciją, tačiau 2016-aisiais, kai kardiochirurgai atliko arterijų šuntavimą, darbų teko atsisakyti. Prieš metus, atostogaujant netoli Austrijos sienos, užklupo mikroinsultas. Sureagavome laiku, iškart – į ligoninę, tad išvengiau liūdnesnių padarinių. Šiuo metu savijauta – gera, numečiau svorio, laikausi disciplinos – kasdien mankštinuosi, minu dviratį, užsuku į baseiną, bet lazdos neperlenkiu – kontroliuoju krūvius.

Kitas dalykas – kol kas optimizmo nekeliantis Lietuvos rankinio lygis. Tai labai numušė ūpą, o anksčiau, kai dar būčiau galėjęs kažkuo padėti, niekam nereikėjo, niekas nesikreipė, nekvietė. Skaudu dėl to. Neseniai buvau sulaukęs užuominos – esą pasvarstyk, gal dar norėtum, tačiau atsakiau, kad dabar tikriausiai tik pakenkčiau, jeigu atvirai iškločiau viską, ką manau apie lietuvišką rankinį.

Kelionės: 2023-iaisiais – prie Horno kyšulio monumento, o su žmona Nerute – Kanarų salose. / J. Kaučiko asmeninio archyvo nuotr.

– Išklokite!

– Tiek to, nenoriu pilti vandens ant malūno. Pakanka žvilgtelėti į klubų ar rinktinių tarptautinius pasirodymus – ar progresuojame? Rezultatai nemeluoja: tendencija – atvirkščia. Mūsų kartos laikais Nyderlandų ar Italijos, Turkijos rankinis buvo nežinoma žemė, tačiau dabar šių šalių komandos guldo mūsiškius ant menčių. Kas atsitiko, kada ir dėl kokių priežasčių įvyko lemtingas lūžis? Kartais sakoma: kokie pinigai, toks ir darbas. Tačiau negalima prastai dirbti net ir už mažus pinigus.

– Šiemet pavasarį Vokietijos žiniasklaida paskelbė, kad 2-osios bundeslygos čempionate pagaliau krito jums priklausęs Hageno „Eintracht“ komandos rekordas – 14 įvarčių per vienas rungtynes, neįskaičius 7 m baudinių. Šįkart 17 kartų pasižymėjo legionierius islandas Hakonas Styrmissonas. Ilgokai teko laukti naujo įrašo klubo metraštyje?

– Hageno ekipos marškinėlius vilkėjau vos dvejus metus – nuo 1989-ųjų iki 1991-ųjų. Klubas labai gerbia visus buvusius rankininkus. Kai „Eintracht“ šventė 100-metį, mane išrinko į simbolinę visų laikų rinktinę – pripažino geriausiu linijos žaidėju. Apie savo rezultatyvumą „Granito“ ir kitose komandose galiu pasakyti: ačiū bendražygiams, kad atakuojant varžovus nešykštėjo man kamuolio, o aš jau žinojau, ką su juo daryti.