Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius (LGGRTC) tokį sprendimą priėmė gegužę sulaukęs vadinamosios Desovietizacijos komisijos išvados. Pastaroji vertina nuo sovietmečio likusius viešuosius užrašus ir simbolius.

Dėl S. Nėries, P. Cvirkos, Liudo Giros ir Kolūkiečių gatvių pavadinimų į komisiją kreipėsi pati Mažeikių rajono savivaldybė.

P. Cvirkos gatvės Tirkšlių miestelyje, S. Nėries gatvės Mažeikių mieste ir Tirkšlių miestelyje, taip pat Kolūkiečių gatvės Sedos mieste gyventojai buvo informuoti apie centro sprendimą, tačiau jam priešinasi.

„Jie rinko parašus ir visais atvejais didesnioji dalis šių gatvių gyventojų nesutiko su sprendimais, atsisakė keisti pavadinimus“, – BNS nurodė savivaldybė.

Rajono valdžia artimiausiu metu dėl to ketina kreiptis į LGGRTC ir perduoti gyventojų poziciją.

Vis tik centro vyresnioji patarėja Aurelija Juodytė BNS nurodė, kad toks Mažeikių sprendimas įtakos jau priimtam sprendimui neturės.

„Žinoma, direktoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui, tačiau neteko girdėti apie tokią teismų praktiką, kuria gyventojų apklausa, atlikta jau po administracinio įpareigojimo, būtų pagrindas sprendimo ginčijimui“, – teigė ji.

A. Juodytė rekomenduoja savivaldybei pasinaudoti Desovietizacijos komisijos ekspertų išvadomis, siekiant įtikinti bendruomenes.

Tuo metu P. Cvirkos gatvės Mažeikiuose ir L. Giros gatvės Sedoje gyventojai sutiko su gatvių pervadinimu.

Gyventojai pasirinko, kad P. Cvirkos gatvė virs Pušų gatve, o L. Giros – Mikalojaus Daukšos.

Tam rugpjūčio 29 dieną pritarti dar turės Mažeikių rajono taryba.

Speciali ekspertų komisija yra pripažinusi, kad P. Cvirka buvo aktyvus okupacinės valdžios organizuoto rinkimų farso aktyvistas, Lietuvos komunistų partijos narys ir suklastotų rinkimų rezultatų pagrindu išrinktas Liaudies Seimo deputatas, jo prezidiumo sekretorius 1940 metų birželį–liepą.

Pasak komisijos, jis nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną, iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. Be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Tuo metu dalis literatūrologų ir kitų mokslininkų pabrėžia S. Nėries kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai bei kolektyvinei atminčiai, jos vėlesnę atgailą dėl bendradarbiavimo su sovietų valdžia.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.