Taigi, įsėdę į 6-ojo maršruto autobusą, iškart pastebėjome, kad žmonių – daugiau nei per Jūros šventę mieste. Kas sėdėjo, kas stovėjo visą tą pusvalandį važiuojant iki jūros.

Karšta, kondicionierius, aišku, neveikė. Durys uždarytos. Prakaitas tekėjo lyg būtume pirtyje, nemeluoju. Galvojome, nieko baisaus, važiuosime atgal, bus geriau.

Nieko panašaus. Pasikaitinę prie jūros po kelių valandų atėjome iki Melnragės stotelės, kurioje jau laukė apie 20–30 žmonių. Atvykus vienam autobusui visi lyg skėriai sulipo ir išvažiavo.

Nieko, nusprendėme palaukti kito. Kol laukėme, lygiai tiek pat žmonių ir vėl prigužėjo. Kitos išeities neturėjome, tad įlipome, kitaip būtume apskritai namo tą vakarą negrįžę. Gerai, kad bent saulė nespigino, mat buvo nusileidusi.

Nebestebino, kai jaunuoliai alkūnėmis stumdėsi, kad pirmieji rastų vietą kur atsisėsti. Kiti bandė rasti laisvą turėklą, už kurio užsikabintų, kad negriūtų kitiems žmonėms ant kojų.

Kelionė buvo tragiška. Ir taip kasmet. Baisu pagalvoti, kas čia vyks per šventes ar kitomis dienomis, kai karštis sieks 30 laipsnių.

Išeitys yra dvi: sumokėti brangiau ir važiuoti taksi arba padaryti taip, kad iki jūros ir atgal vasaros metu kursuotų daugiau autobusų.