Nedvejotų ir dabar

„Šiandien prisiminsime ir pagerbsime tuos žmones, kurie 1990-1991 metais nepabūgo pavojų ir nedvejodami davė priesaiką Tėvynei ir darė tai, ką liepė sąžinė ir širdis. Ir tai buvo ir yra tie žmonės, kurie dalyvavo įtvirtinant Lietuvos valstybingumo pamatus. Ir buvo tie, kurie drąsiai pasitiko iššūkius, savo darbu sustiprino šiandienos valstybę“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

„Buvau atsakingas už televizijos bokšto apsaugą. Kai paėmė Spaudos rūmus, išmušė mus iš ten, visi buvome paskirti saugoti bokštą. Krašto apsaugoje – nuo pat pirmos dienos, kai tik ji susikūrė. Kodėl ten ėjau? Patriotizmas, laisvės ilgesys, Sąjūdis“, – po apdovanojimo ceremonijos portalui kauno.diena.lt pasakojo buvęs Ypatingai svarbių valstybinių objektų apsaugos būrio vadas Jonas Girdenis.

Į atmintį jam giliausiai įsirėžęs Rusijos kareivių cinizmas, žiaurumas. „Nekaltai šaudė žmones. Traiškė. Aš pats susidūriau. Automatas buvo į mane atsuktas. Kitas kareivis automatu man trenkė buože į galvą. Viskas. Misija pasibaigė. Žiauru buvo“, – sakė J. Girdenis. 

Jis apdovanojimuose sutiko buvusį kolegą, su kuriuo kartu gynė TV bokštą. „Jis iš Rokiškio. Susitikom po 33 metų“, – kalbėjo vyras.

Jis atkreipė dėmesį, kad nemažai Lietuvą 1990-1991 m. gynusių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų. Ginti tuomet stojo ir jaunuoliai, ir vyresnio amžiaus savanoriai. Jam pačiam, kai teko ginto TV bokštą, buvo 31 metai. „Žmona su maža dukra namuose buvo užsibarikadavę. Išeidamas atsisveikinau. Kaip paskutinį kartą. Susitikom, kai atgavau sąmonę ligoninėje“, – prisiminė J. Girdenis.

Žmona su maža dukra namuose buvo užsibarikadavę. Išeidamas atsisveikinau. Kaip paskutinį kartą.

Patirto sunkaus kūno sužalojimo padariniai – tik 35 proc. darbingumo. „Bet eičiau dar kartą. Ir visus kitus raginu eiti ginti Lietuvos, o ne bėgti į užsienį“, – sakė vyras.

Vardan tos

Irena Brogienė – buvusi Lazdijų muitinės inspektorė. „Lietuvoj muitinių dar nebuvo. Pirmieji stojom Lazdijuose. Vėliau važiavom, mokėm visą Lietuvą“, – dėstė moteris.

Labiausiai jai įsiminė iš tų laikų – akistata su tarybiniais kariškiais. „Jie ateidavo su automatais ir su šunimis. Jais pjudydavo, kad leistume laisvai judėti. Bet mes kaip moterys atstovėjom“, – pasakojo I. Brogienė. Labai pravertė patirtis tarybinėje armijoje. Tai padėjo ramiau reaguoti į daromą spaudimą, nors buvo labai sunkios dienos.

Eidama į Lietuvos muitinę ji sulaukė aplinkinių klausimų dėl tokio pasirinkimo, kodėl ne į tarybinę muitinę, gi neramūs laikai. „Sakiau, ačiū, man jos nereikia. Einu ginti Tėvynę. Buvau grįžus į Tolimųjų Rytų su šeima ir supratau, ką tai reiškia Lietuva. Ir vardan tos išėjau dirbti į Lietuvos muitinę“, – teigė I. Brogienė.        

I. Brogienė. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Mes, afganistaniečių klubas, tuomet atėjome dalintis, mokyti. Mums buvo po 30 metų, jiems – po 18. Jie ėjo paskui mus”, – apie veiklą Kauno mokomajame junginyje pasakojo atsargos kapitonas Robertas Pukinskas, pridūręs, kad jam su kolegomis buvo patikėta saugoti ir valstybinį banką.   

Jauniausiam savanoriui buvo 15 metų, o jauniausiam šauliui – 18 metų, kai jie davė priesaiką Lietuvai.

Prisiekė ir gynė

Įstatyme nurodoma, kad laisvės gynėjas – Lietuvos pilietis, kuris 1990 m. kovo 11 d.–1991 m. rugpjūčio 21 d., Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu, dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams, saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos Respublikos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje, ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., priklausydamas vienai iš išvardytų laisvės gynėjų grupių. 

„Statusas suteikiamas tiems, kurie šiuo laikotarpiu atėjo į tarnybą, prisiekė, nepasitraukė iš tarnybos vietos, vadovybės nebuvo nušalinti nuo pareigų arba dėl tarnybinio nusižengimo nebuvo atleisti iš tarnybos“, –  vardijo centro Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos pirmininkė Rima Žemaitienė.

Kreiptis dėl šio statuso suteikimo galima be jokių terminų.

Įstatymo projektas Laisvės gynėjo statusą turintiems žmonėms skirti I laipsnio valstybinę pensiją kol kas likęs biurokratijos stalčiuose.