Priminimų dygsniais siuvome gyvenimą, kuriame svarbiausia – suvokti savo šaknis. Kelių kartų moterys atkakliai kūrė savo šeimos gerovę, iš savo mamos gaudamos pačių vertingiausių pamokų ir begalinio tikėjimo palaiminimą.

Drąsa eiti prieš srovę

„Man didžiausia gyvenimo dovana – dukros, kurios užaugo tokios sąžiningos, garbingos, darbščios“, – sako D. Kavaliauskienė ir šypsena nuglosto savo mergaites.

Asta – vyresnėlė, išleista į prestižinius medicinos mokslus. Ko gero, daugelio tėvų svajonė – turėti šeimoje gydytoją. Tačiau ne Kavaliauskams. Dalytė ir Viktoras nuo mažens savo dukroms suteikė daug savarankiškumo, gerbė jų pasirinkimus.

Todėl kai Asta, baigusi medicinos mokslus ir įgijusi gydytojo pediatro licenciją, nutarė prisijungti prie mamos verslo, jokių atkalbinėjimų nebuvo. D. Kavaliauskienės 1993 m. įkurta ir sėkmingai veikusi lino gaminių įmonė „Kimono“ pradėjo naują etapą – 2007 m. buvusiose Žemųjų Šančių kareivinėse duris atvėrė „Jaukūs namai“, o 28-erių A. Kavaliauskaitė tapo jų direktore, ėmėsi vadybinės ir kūrybinės veiklos.

„Šiandien man daug kas pavydi, sako, tu – laisvas paukštis. O reikėjo pabandyti ir sužinoti, ką reiškia tas laisvo paukščio skrydis, – dabar jau kvatojasi Asta, ne vienas metalines klumpes kelyje į sėkmę sunešiojusi. – Aš iš mamos paveldėjau drąsą eiti prieš srovę.“

D. Kavaliauskienė, inžinierė kailių technologė, žlugus tuomečiam K. Giedrio kailių gamybiniam susivienijimui, ryžosi pradėti nuosavą verslą. „Kailių fabrike buvau išdirbusi 30 metų, nuo pat paskyrimo“, – pasakoja apie savo pirmąją ir vienintelę darbovietę, kuri nepriklausomybės metais neišlaikė pasikeitusių verslo sąlygų egzamino.

D. Kavaliauskienė, tuomet beveik 50-ies, ėmėsi jo pradžiamokslio. Įkūrusi įmonę „Kimono“, įsigijo patalpas buvusioje tankų gamykloje, pradėjo kurti rankų darbo staltieses, užvalkalus, rankšluosčius, lino suvenyrus. Verslui įsibėgėjus, nors ir plėtėsi darbuotojų komanda, nebespėjo siūti rankomis – teko mechanizuoti. Tačiau preciziškiausi gaminiai ir dabar siuvami rankomis.

„Kaip didžiavausi Asta, kai ji išmoko peltakiuoti“, – sako D. Kavaliauskienė. Direktoriauti Astai nereiškė – vadovauti. Prireikus ji ir pati imdavosi pačių sunkiausių darbų. Ir niekada nebuvo per sunku, kai našta – perpus su mama.

„Mes pirma šeimos verslo karta, niekas mums vadovėlių į rankas neįdavė – patys turėjome ir mokytis, ir įkvėpimo ieškoti. Didžiausias įkvėpimas mums buvo močiutė Saliomė Mitrauskienė, mamos mama“, – su didžiausia pagarba kalba jos pirmoji anūkė.

Svarbiausia: sėkmės palinkėjimas iš D. Kavaliauskienės rankų. Tik ji gerai žino, kad sėkmę neša ne talismanai, o nuoširdus darbas ir artimųjų palaikymas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Turėti savo visatą

Šiais laikais S. Mitrauskienę vadintume verslininke: ji Kazlų Rūdoje gėles, daržoves augino parduoti, vaišes vestuvėms, jubiliejams ruošė. Pusšimčio kilometrų atstumu užsakovai išsiveždavo ilgiems savaitgaliams garsiąją šeimininkę, kuri ir kiaulę paskersdavo, ir mėsos patiekalų priruošdavo, ir tortus, šakočius pati kepė.

Namie tuomet vieni likdavo trys vaikai. Dalytė – vyriausia, namuose buvo atsakinga už tvarką. Jau dešimties buvo mamos užvadėlė.

Kitų akimis Saliomei buvo pasisekę – ištekėjo už turtingo vyro, valdžiusio daugybę miškų. „Už mamytę jis buvo aštuoniolika metų vyresnis, norėjo, kad žmona jam namuose viena tarnautų, – skaudžiais prisiminimais dalijasi D. Kavaliauskienė, vertinanti mamos drąsą palikti ir išeiti į nežinią su trimis mažais vaikais. – Mamytė nusipirko bakūžėlę, suremontavo, buvo pati gražiausia sodyba. Viena vaikus ant kojų pastatė, įgyvendino savo svajonę, kad mes visi trys baigtume aukštuosius mokslus.“

Vyrui mirus, S. Mitrauskienė grįžo į jo namus. „Nebuvo čia iškabos „Gėlių parduotuvė“, bet visi žinojo, kur gėlių ieškoti, – pas darbščiąją didelių šiltnamių savininkę, – didžiuodamasi pasakoja Rita, nuo mažens pažinusi tų šiltnamių „skonį“. – Mus su Asta močiutė lenkė prie darbo. Po mėnesį per vasaras juose darbuodavomės. Paaugusios net ir komponuoti puokštes ėmėme. Tai buvo ir galimybė užsidirbti savų pinigėlių.“

Astai tas močiutės verslas jau tada protą užvaldė. „Kaip tie pinigai uždirbami? Kaip čia viskas vyksta? Kaip tas mechanizmas veikia? – kėlė sau tuomet dar neatsakomus klausimus. Žinojo, kad tai – kitoks pasaulis, nei matė aplinkui. – Jau tada supratau, kad tu gali būti kitoks, turėti tarsi savo visatą. Tik reikia išdrįsti.“

Pasaulis keičiasi, technologijos tobulėja, bet nieko tobuliau nesurandame, nei laikytis vienas kito, mylėti vienas kitą ir mokytis vienas iš kito.

Tikėti ir pasitikėti

„Ko mane išmokė mamytė? – perklausia D. Kavaliauskienė, jausdama atsakomybę dar kartą permąstyti. – Sąžiningumo, darbštumo, pagarbos kitam žmogui. Ji nuolat kartodavo: niekada nedaryk kitam taip, kaip nenorėtum, kad tau darytų. Jei ką bloga padarysi, juk sugrįš dvigubai, o neduokdie – dar tavo vaikams ar anūkams.“

Savo šeimoje tą patį nuolat kartodavusi D. Kavaliauskienė neskuba dalyti receptų, kaip užauginti dorus vaikus. „Reikia meilės, bet ir ribas reikia nustatyti“, – griežtai nukerta.

Tos meilės niekada nepristigo, tačiau šios giminės moterys – ne iš saldžiųjų. „Močiutė buvo ne toks žmogus, kad glėbesčiuotųsi, myluotųsi ar meilius žodžius sakytų. Ji mylėjo mus, bet nelepino. Viskas vyko per darbą – padirbame, tada visoms linksma, – pasakoja Rita. – Ir močiutė, ir mama mumis nuo mažens labai pasitikėjo, mūsų nuomonės atsiklausdavo ir jos paisė.“

Širvinskiene tapusi ir su vyru Robertu trijų vaikų susilaukusi Rita savo šeimoje taip pat suteikia pasitikėjimo laisvę. 28-erių Paulius, baigęs ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, 24-erių Marija, interjero dizainerė, – jau savarankiški. 15-os Simonui dar teks paieškoti savo kelio. Gal išsipildys svajonė tapti lakūnu. Aišku viena: kad ir ką pasirinktų, sulauks didžiulio tėvų ir močiutės palaikymo.

„Aš jį visada turėjau, – sako R. Širvinskienė, baigusi ekonomiką ir vadybą, tačiau, kaip ir jos mama su sese, nėrusi į nuosavą verslą. – Kai ėmiausi nekilnojamojo turto verslo, mamytė mane labiausiai skatino ir stiprino. Ji nuolat pritaria: viskas bus gerai, imkis, eik į priekį!“

„Ir dabar mamytė visada Ritos paklausia, kaip sekasi, ar turi parduodamų objektų, kas jos klientai“, – antrina Asta, padėjusi surengti seseriai šventę jos klientams „Jaukiuose namuose“.

„Labai smagu, kad „Jaukūs namai“ tapo gerų, gražių žmonių sambūrio vieta“, – džiaugiasi D. Kavaliauskienė, Astai patikėjusi burti jų verslo bendruomenę.

„Vienintelis likimas mažam verslui – turėti kuo daugiau draugų, – įsitikinusi A. Kavaliauskaitė, užsukusi salone „Jaukūs namai“ renginių, susitikimų karuselę. – Mūsų verslo koncepcija – ne pinigų gamyba, ne samdomų žmonių smaugimas, ne nereikalingų prekių brukimas. Mums svarbiausia – suprasti, kuo gyvena visuomenė ir atliepti jos poreikius.“

Ryšys: „Šiandien mes artimesnės nei bet kada anksčiau“, – tvirtina sesės Asta ir Rita, kurias dar labiau suartino privataus verslo „akademija“. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pagrindų pagrindas

Mokėti dirbti ir mokėti švęsti – skiriamasis šios šeimos bruožas. „Šventes švęsk! Ir gimtadieniai pas mus privalomi“, – išduoda Rita. D. Kavaliauskienė net pečiais gūžteli: „Jei žmogus nenori švęsti savo gimtadienio, labai negerai jam. Neturėtų taip būti!“

Geriausia dovana jau nuo senų seniausių laikų – buvimas drauge. Tačiau ne šiaip prie užstalės. Kartu kur nors keliauja, į renginius eina šviesių emocijų pasisemti. Kai gali – dideliu būriu. „Slidinėti vis juk skridome?“ – dairosi viena į kitą, laukdamos patvirtinimo. Mažiausia kelionių kompanija – mamos ir dukrų. Tą laiką drauge itin vertina.

Per karantiną dar kartą įsitikino, kad nieko vertesnio už buvimą drauge nėra ir būti negali. „Šeimos ryšiai – viskas, ką daugiausia galime turėti, – konstatuoja D. Kavaliauskienė. – Pasaulis keičiasi, technologijos tobulėja, bet nieko tobuliau nesurandame, nei laikytis vienas kito, mylėti vienas kitą ir mokytis vienas iš kito.“

Iš pagarbos tėvų ir vaikų ryšiams atsirado ir dar viena veikla, kurią Asta juokais vadina senų rankdarbių SPA.

„Kai atsidarėme, atėjo pas mus viena klientė, atsinešė savo mamos Sibire siuvinėtą staltiesę. Rankdarbį dukra labai brangino, nes mama siuvinėjo jos laukdamasi, ir norėjo tą staltiesę ne stalčiuje ar lentynoje saugoti, bet naudoti – papuošti šeimos susibūrimų stalą. Mamytė kalbasi su ja, žiūriu, jau lyg ir sutinka, o aš galvoju: „O siaube, dabar tai bus!“ Pas mus tada amžinatilsį menininkė Jūratė Rekevičiūtė dirbo, jai gerokai teko pasukti galvą, kaip iš seno rankdarbio padaryti šiuolaikišką, ir gražiai pavyko“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė prikelto naujam gyvenimui rankdarbio istoriją.

Beatodairiško vartojimo amžiuje toks požiūris – neįkainojamas. Juk esame godūs naujų daiktų, kuriuos lengva ranka išmetame. Ir santykiuose leidžiame sau nesivarginti.

Kai trejus metus teko slaugyti sergančią močiutę Saliomę, Kavaliauskų moterys nė akimirkos nesudvejojo – jokių slaugos namų! „Ji užgeso tyliai, ramiai, savo lovoje. Išėjo natūraliai, kaip senovėje“, – sako Asta.

Šiuose namuose suprantama, kad stiprus ryšys su tėvais – vaikų sėkmės pagrindas, kad parvirtęs ant šono gyvenimas būtų be šaknų.