– Iš kur jūs išmokote pinti ir kiek metų pinate?

– Jau 53 metus pinu verbas. Kai tekėjau – nemokėjau, vyro mama išmokė. Iki pat dabar pinu jas. Man labai patinka. 

Danuta savo techniką ir žinias perdavė savo dukrai Agatai, kuri taip pat to išmokė ir savo dukras. Agata taip pat pasidalino savo verbų pynimo istorija.

– Kiek nuo naujų metų nupynėte verbų? 

– Niekada neskaičiuojam, bet tikrai šimtais. Mes jas darom su didele meile, tai tikrai ne dėl kiekio, o dėl kokybės. 

– Paaiškinkit, kas yra verba? Kokia jos prasmė?

– Kur mes einame su verba? Per Verbų sekmadienį mes visi einame į bažnyčia. Pašventinus verbą – nešame ją atgal namo. Tada ji saugo mūsų namus visus metus. Ne tik namus, bet ir gyventojus. 

– Papasakokite apie šias verbas. Ko joms reikia? Kokios jos gali būti?

– Labai daug turime ir vaizdų, ir raštų, bet tradicinė – volelinė. Volelinė – tokia labai nedidelė, bet tradicinė. Tradicinė visada būdavo 50 centimetrų. Dabar jau darome ir didesnių, ir mažesnių, bet jos jau vadinamos gigantėmis. Dar yra figūrinės, spiralinės, širdelės formos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek reikia prisirinkti įvairiausių augalėlių vasarą-rudenį, kad nupintumėte šimtus verbų? Kokius augalėlius renkate? Kur džiovinate?

– Priklauso nuo rašto, nuo dydžio. Maždaug apie 50 įvairiausių rūšių gėlyčių: sausučių, smilgų. Jų labai daug. Pradedam dirbti pavasarį ir pabaigiam vėl pavasarį. Po Velykų turim porą savaičių pailsėti, o tada vėl prasideda darbas.

– Kur jūsų pintos verbos iškeliauja?

– Šiemet iškeliavo į Argentiną, Kanadą, Lenkiją, Angliją, Australiją. Čia tik šiemet. 

– Kokios verbų kainos?

– Parduodame nuo penkių eurų ir būna iki 100, 200 eurų. Čia – Vilniaus krašto verba. Daugiau niekur nesurasite tokių.