Tik savivaldybėms, pasiryžusioms iš dalies kompensuoti korepetitorių darbą, ploti neskubama. Kai kas net diagnozuoja valstybinės švietimo sistemos krachą: juk paremdami korepetitorių tinklą iš valstybės, mes tarsi pripažįstame, kad valstybinė švietimo sistema nepajėgi paruošti mokinių. Kiti kaltina valstybę prisidedant prie nekontroliuojamos šešėlinės švietimo sistemos kūrimosi: valstybinio švietimo spragos kamšomos privataus sektoriaus, o kas jame atsakys už korepetitorių darbo kokybę? Jau dabar vieša paslaptis, kad korepetitoriais tampa net ir tokie mokytojai, kurie mokykloje žinomi kaip prasti savo dalyko žinovai.

Šakėmis ant vandens rašytas argumentas, neva toks kompensavimo būdas padės sumažinti mokytojų trūkumo problemą. Akivaizdu, kad tai tik paskatins pedagogų norą pereiti dirbti ten, kur ir pinigų daugiau, ir atsakomybių mažiau (nei tau atsakingų auklėtojo pareigų, nei beprasmio popierizmo, nei įtraukiojo ugdymo etc.). Jau dabar korepetitorių rinka pučiasi kaip helio balionas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas irgi nepuola dėkoti savivaldybėms pionierėms už korepetitoriams surastas lėšas. Jo nuomone, šiuos savivaldybės išteklius prasmingiau būtų skirti jau dirbantiems savivaldybės mokyklose mokytojams ar pritraukti naujų. Švietimo ekspertė Unė Kaunaitė netgi paskaičiavo: korepetitorių paslaugos savivaldybei gali kainuoti pusę gimnazijų pedagogų atlyginimų, pridėjus šias lėšas, būtų galima reikšmingai padidinti šių pedagogų atlyginimus.

Tad gal teisūs teigiantys, kad korepetitorių visų pirma reikia patiems švietimo strategams. Nes kur toliau? Link privačios švietimo sistemos?