Vandenų telkinių taršos priežastys įvairios

Naujausi 2022 m. Aplinkos apsaugos agentūros duomenys [4] rodo, kad geros cheminės būklės neatitinka 61 vandens telkinys: 47 upės, 8 ežerai, 4 tarpiniai ir 2 priekrantės vandenys. Tai sudaro apie 5 proc. visų vandens telkinių.

2022 m. Aplinkos apsaugos agentūros parengtoje apibendrintoje Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaitoje skelbiama, kad labiausiai vandens telkinių būklę neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia susidaranti dėl žemės ūkio veiklos (41 proc. reikšmingai paveiktų telkinių). Pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančių junginių (daugiausiai azoto ir fosforo) išplovos į vandens telkinius, ypač nesubalansuotai tręšiant. Pasklidoji tarša taip pat patenka iš prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų neprijungtų namų ūkių (2 proc. reikšmingai paveiktų telkinių).

28 proc. vandens telkinių reikšmingai paveikti dėl upių vagų pakeitimų ir hidroelektrinių veiklos, kuri  daro neigiamą poveikį biologinei įvairovei, formuoja skurdžią ir menkavertę vandens pakrančių augmeniją. Dėl tiesintose upių vagose vykstančių procesų žuvys nesukuria buveinių, dėl nuolatinio vagos užaugimo ir dumblėjimo didėja melioracijos sistemų priežiūros ir remonto sąnaudos. Ypač reikšmingą neigiamą poveikį daro užtvankos pagrindiniuose žuvų migracijos koridoriuose, kuriais jos negali pasiekti nerštaviečių. 

Antrinė (vadinamoji istorinė) vandens telkinių tarša vyksta dėl ilgalaikės praeities taršos (10 proc. reikšmingai paveiktų telkinių), kuri pasireiškia ir tada, kai tiesioginės taršos nebėra. 

Aplinkos apsaugos agentūros internetinio puslapio ekrano kopija. 

Vandens telkinių būklę veikia ir sutelktoji tarša – miestų ir gyvenviečių nuotekų, pramonės įmonių, žuvininkystės ūkių, paviršinių nuotekų tarša (11 proc. reikšmingai paveiktų vandens telkinių). Paskutiniais dešimtmečiais sutelktoji tarša mažėja dėl didelių investicijų statant naujus ir rekonstruojant esamus miestų nuotekų valymo įrenginius.

Svarbų poveikį vandens telkiniams daro iš kaimyninių šalių patenkantys teršalai – Baltarusijos (daugiausia Nemunu ir Nerimi), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (daugiausia Nemunu ir Kuršių mariomis) – šie telkiniai neatitinka geros būklės kriterijų. Geros būklės kriterijų neatitinka ir Baltijos jūra, kurią supa 9 valstybės (Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rusija, Švedija). 

Parengti žemėlapiai

Agentūros specialistai parengė du atskirus interaktyvius Lietuvos gėlųjų vandenų kokybės žemėlapius [4]: pirmajame skelbiami duomenys apie upių, antrajame ežerų ir tvenkinių būklę. 

Atnaujinti duomenys apie Lietuvos gėlųjų vandenų būklę žemėlapiuose pateikiami ir pagal atskirus rodiklius. Upių vandens kokybė vertinama net pagal šešiolika skirtingų rodiklių, tarp kurių – konkrečių cheminių medžiagų (nitratų azoto, fosfatų fosforo, bendro azoto, amonio azoto) kiekis, specifiniai teršalai, ichtionfauna, vandens flora ir kiti rodikliai. 

Ežerų ir tvenkinių vandens kokybė vertinama pagal tokius rodiklius kaip vandens skaidrumas, pavojingos medžiagos ir kt. Vandens kokybė pagal skirtingus rodiklius vertinama skalėje nuo labai geros iki labai blogos. Gera ekologinė būklė – tai labai gera ir gera būklė, o neatitinkanti geros – vidutinė, bloga ir labai bloga.

Aplinkos apsaugos agentūros internetinio puslapio ekrano kopija.