– Ar jums atrodo, kad M. Pakalnis atsakė į visus klausimus?

– Man atrodo, tokia reakcija nesukėlė per didelio pasitenkinimo ją girdėjusiems. Iš kitos pusės, ši situacija nėra unikali. Iš tiesų viešajame sektoriuje tai ne pirmas ir tikrai ne paskutinis atvejis, kai specialistui atlyginimas yra kombinuojamas iš kelių vietų ir (arba) yra mokami nuolatiniai priedai tam, kad bent kažkiek priartinti tą bendrą atlygį prie rinkos situacijos.

– Nes rinkoje tokio lygio architektas gautų daug daugiau, nei savivaldybės dabar pagal konkursą žadami beveik 3 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Būtent. Kai yra skelbiamas toks konkursas, verta atvirai savęs paklausti, ko mes tikimės, kas gali ateiti į tą konkursą ir kokio lygio specialistą galima pasamdyti už tuos pinigus. Nekalbant apie konkretų žmogų, bet bendrai, kalbant apie pareigybę. Tai yra didžiausio miesto, sostinės vyriausiojo architekto pozicija ir, bandant tą poziciją suderinti su tuo siūlomu atlygiu, akivaizdu, kad arba tai bus labai jaunas žmogus, kuris neturės kompetencijos, arba tai gali būti žmogus, kuris turės kitų interesų nei tas atlyginimas.

– Toks atlyginimas yra potencialas korupcijai, ar ne? Nes žmogus turi uždirbti tiek, kiek ir kiti tokio lygio specialistai.

– Taip ir tokiu, sakyčiau, niūresniu scenarijumi tai gali būti net ir papildoma paskata tam. Akivaizdu, kad, nustačius žemą atlygį, neturintys jokių papildomų interesų žmonės, patyrę specialistai iškart atmes galimybę kandidatuoti, atitinkamai, konkurencija dėl tos pozicijos sumažėja.

– Ar tai, ką darė savivaldybė, yra legalu? T. y. kombinuoti kelias pareigybes vienu metu. Ir pats M. Pakalnis, atsakydamas į klausimus, sakė, kad visi žino, jog jis dirbdavo po 12–14 valandų ir kartais dokumentus pasirašydavo jau vėlai naktį, net po vidurnakčio.

Be abejo, kuri valdžia norės eiti ir keisti koeficientus lyg ir suponuodama, kad ir sau keičia tuos koeficientus.

– Visų pirma, ar teisiškai pagal įstatymą tokia situacija yra galima – manau, kad galima. Taip plačiai nebūtų paplitusi ši praktika, jei tai nebūtų legalu pagal įstatymą. Kita vertus, kaip tai atrodo ir kokią emociją tai sukelia vilniečiams arba žmonėms, kurie tai sužino, tai sukelia neigiamą emociją, nes susidaro įspūdis, kad kažkas vyksta neskaidžiai. Iš esmės tai yra ne visai skaidrus veikimo principas. Vietoje to, kad spręsti problemą, ar mes galime pasiūlyti adekvačią algą už šias pareigybes, institucijos ieško būdų, kaip lyg ir fasade parodyti vieną skaičių, o realybėje sukombinuoti kitą.

– Kodėl yra tokia situacija? Valstybinių įmonių vadovai ar valdybos nariai gauna atlyginimus, kurie labai panašūs į tuos, kuriuos ir turėtų gauti tokių pareigybių žmonės, jie yra dideli. Kodėl savivaldybė negali mokėti vyriausiajam architektui atitinkamo atlyginimo?

– Labai teisingas pastebėjimas. Iš tiesų valstybės įmonėse turbūt prieš 10–13 metų pajudėjo šitie reikalai ir ilgainiui ta situacija nusistovėjo gana sveikame lygyje, kai tikrai konkuruoja su verslu dėl ekspertų, dėl specialistų ir pasamdo juos. Tie atlyginimai yra labai arti rinkos. Čia barjeras yra įstatyme įrašyti dalykai – įvairūs koeficientai, kurių niekas nedrįsta pakeisti. Be abejo, kuri valdžia norės eiti ir keisti koeficientus lyg ir suponuodama, kad ir sau keičia tuos koeficientus.