„Tą niūrią gruodžio dieną mano pasaulis nustojo suktis. Tądien iškeliavai palikdama viską, kuo gyvenai, ką be proto mylėjai, kas buvo tau be galo svarbu, visus, kuriems šiandien tavęs trūksta kaip šviežio oro po gaivaus lietaus. Nežinau, kodėl Visata užkrovė man tokią naštą, ir kodėl likimo siųstas išbandymas, kurį vadiname gyvenimu, toks skausmingas.

Vienas po kito slenka beprotiškai ilgi ir vienatvės persmelkti mėnesiai. Gyvenu naujuose namuose, kurių nespėjai pamatyti, bet jaučiu, juose gyveni ir tu. Ir nuo to žinojimo man tampa truputį lengviau. Anądien netyčia tavo dovanotoje didelėje lovoje išpyliau kavos puodelį ir man pasirodė, kad nuotraukoje tu garsiai nusijuokei...

Labai stengiuosi neverkti... labai... patikėk... Bet tu net neįsivaizduoji, kaip man trūksta tavęs, kaip sunku be tavęs...

Tik visai neseniai, suskambus telefonui, pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad jau niekada neišgirsiu tavo balso. Mudvi nebesijuoksime drauge. Nesibarsime. Niekaip nerandu atsakymo, kodėl Dievas, pamiršęs mane ir mane supantį pasaulį, išėjo atostogų ir niekaip iš jų negrįžta. Kodėl šviečia saulė, žydi gėlės, lyja lietus, kodėl... Kodėl niekas neatsako į mano „KODĖL“? O mano skausmą ir begalinę vienatvę mato ir girdi tik vėjas bei ežeras mūsų sodyboje.

Žinau, pasakysi: mama, tu gali, tu tikrai gali... Ir patikėk, po truputį pradedu suprasti, kad tikrai galiu, kad tiesiog nebeturiu kito pasirinkimo, kad privalau tęsti tavo pradėtus ir nebaigtus darbus, tavo projektus, nors maža dalimi įgyvendinti tavo planus...

Mylėjau, myliu ir mylėsiu iki kvėpuosiu.

Nijolė

P. S. Ne sausį, o rugsėjį prasidėdavo Agnės naujieji metai. Darbingi, kupini naujų idėjų, planų, svajonių. Tai būtų jau ne pirmas Agnės parengtas darbo kalendorius, ir aš tiksliai žinau: labiau už viską ji būtų norėjusi, kad kas nors tęstų jos pradėtą darbą, kad idėja sujungti moteris į vieną gangą nesibaigtų kartu su jos kelione šioje žemėje, kad svajonė apie dar vienus beprotiškai laimingus metus liktų gyva amžinai, nes tai – tik dar vieno kelio pradžia –www.agnejagelaviciute.lt“, – rašė feisbuke žinoma moteris. 

Kaip ir kasmet, rugpjūtį, pasirodys pačios A. Jagelavičiūtės pradėtos kurti darbo knygos-kalendoriai [4]. Tai Agnei jau buvo tapę tradicija. Ji mėgdavo kartoti, kad būtent nuo tada prasideda nauji darbo metai.

Ta pačia tema feisbuke pasidalijo ir Saugirdas Vaitulionis. 

„Nijolė užbaigė vieną labiausiai Agnės mylėtų projektų – visų taip mėgtą darbo kalendorių! Agnė pradėjo, Nijolė užbaigė ir paleido į gyvenimą. Nuostabus, kupinas Agnės rašytų tekstų, niekur nematytų jos iliustracijų ir su dalele jos širdies“, – rašė  Agnės bičiulis Saugirdas.