– Turkijos prezidentas pareiškė, kad tokio žemės drebėjimo šalyje nebuvo beveik šimtmetį. Ką jūs kaip seismologas pasakytumėte apie šią stichiją?

–  Su visa derama užuojauta Turkijos žmonėms reikia pasakyti, kad tai buvo baisiausia nelaimė per daugelį dešimtmečių, net šimtmetį. Įvertintas pasekmes netrukus pamatysime. Visų pirma susidėjo kelios labai nepalankios aplinkybės vienu metu. Mes kaip geologai žinome, kad visas Turkijos kraštas yra seismiškai aktyvus. Būtent pasienis su Sirija seismiškai yra viena aktyviausių ir rizikingiausių zonų visame pasaulyje. Tad čia drebėjimai vyko, vyksta ir vyks. Užvakar Turkijoje įvyko du galingi žemės drebėjimai. Tokio galingumo drebėjimų per metus vidutiniškai įvyksta tik 10–15. Be to, židinys buvo labai negiliai. Hipocentras – vos 10 km gylyje, kas sustiprino visą intensyvumą ir griaunamąjį poveikį žemės paviršiuje. Kitas faktas, kad žemės drebėjimas įvyko paryčiais, kai žmonės miegojo, niekas nepasiruošė, nes nebuvo kažkokių forešokų – virpesių prieš pagrindinį smūgį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra galimybė nuspėti tokius dalykus?

– Nėra galimybės nuspėti, kada bus tiksliai. Yra ypatingų vietų pasaulyje, kur galima nustatyti pagal forešokus, t. y. beprasidedančio žemės drebėjimo virpesius. Tuomet būna kelios minutės iki pagrindinio smūgio. Šiuo atveju nebuvo jokio virpesio. Žmonės ramiai miegojo iki pat griaunamojo pobūdžio žemės drebėjimo. Dar norėčiau paminėti vieną labai nelaimingą aplinkybę, kad tai įvyko labai tankiai apgyvendintame rajone – šiame regione, paveiktame žemės drebėjimo, gyvena 29 mln. gyventojų. Iš vaizdo medžiagos matėme, kad namai sugriuvo, susmego akimirksniu virsdami dulkėmis.

Visas Turkijos kraštas yra seismiškai aktyvus. O būtent pasienis su Sirija seismiškai yra viena aktyviausių ir rizikingiausių zonų visame pasaulyje.

 

– Bet dar buvo 243 pakartotiniai smūgiai. Ar toks didelis jų skaičius yra normalu?

– Tai yra normalu, nes tų vadinamų afteršokų, pakartotinių smūgių, kol žemė apsiramina, būna šimtai. Po didžiojo smūgio žemė dar ilgai virpa.

– Tai koks turėjo būti galingas smūgis, kad jį užfiksavo net ir Danijoje, ir Grenlandijoje? Turbūt pakeliui ta banga keliavo ir per Lietuvą?

– Taip, LGT seisminės stotys fiksuoja visus žemės drebėjimus, kurie stipresni nei 5–6 magnitudės. Nieko stebėtino, stotys veikia puikiai.

– Mes gyvename tarsi tokioje ramioje zonoje, bet daugelis prisimena lyg 2004-aisiais įvykusį žemės drebėjimą Karaliaučiuje. Sakote, jei jis įvyksta negiliai, yra pakankamai pavojingas. Tuo metu buvo sėjama, kad jo epicentras buvo 15 km gylyje. O ar Lietuvoje gali įvykti didelių žemės drebėjimų?

– Mes gyvename ne tarsi saugioje, kaip jūs sakote, bet tikrai saugioje teritorijoje. Tai, kas įvyko Kaliningrado srityje, buvo toks vietinis, labai retas įvykis. Lietuvos teritorijoje mes neturime nei vieno instrumentiškai fiksuoto žemės drebėjimo iki šiol. Bet, aišku, nepaneigtina, kad gali būti juntamas kokių 4–4,5 balų stiprumo (magnitudžių) žemės drebėjimas. Kaip kad jutome 1977-aisiais ir 1986-aisiais žemės drebėjimų aidus, atsklidusius iš Karpatų ir Balkanų. Galime pajusti žemės virpesius, tačiau neturime tokių prielaidų, kad bus žemės drebėjimas Lietuvoje.

– Lietuviai gali susidurti su žemės drebėjimais atostogaudami toje pačioje Turkijoje, Balkanų šalyse ar Italijoje. Ką tokiu atveju svarbu žinoti?

– Teko patirti žemės virpesius įvairiose seismiškai aktyviose pasaulio vietose. Pirmas patarimas būtų, ko moko ir civilinės saugos specialistai, – nelaikyti daiktų, lagaminų aukštai. Mat žemės drebėjimai žmonių nenužudo savaime kaip toks reiškinys, nužudo, sužaloja krentantys daiktai, pastatai. Tad pajutus nors menkiausius virpesius, svarbu bėgti į atvirą vietą arba lįsti po stalais, sąramomis, kaip tai juokingai beskambėtų. Nuo nedidelio žemės drebėjimo tai gelbsti.