– Kol Žakas darželyje, pakalbėkime apie jūsų šeimą. Taigi, kas jums abiem su Žygimantu yra šeima?

– Nesvarbu, kiek šeimoje yra asmenų, bet visi tie, kurie gyvena po vienu stogu, yra tolerantiški, vienas kitą myli, gerbia, turbūt ir yra šeima. Po mūsų nuomojamo būsto stogu gyvena trys asmenys – aš, vyras Žygimantas ir ketverių su puse sūnus Žakas. Turime du augintinius – šunytę Mają ir žiurkėną Vilką. Augintiniai labiau sūnaus noras, bet aš prie jo irgi prisidėjau. Be galo norėjau žiurkėno... Tad dviese su sūnumi atsilaikėme prieš tėvelį ir dabar be galo džiaugiamės savo Vilku.

– Ar iki projekto „X faktorius“ judu su Žygimantu buvote pažįstami?

– Tikrai ne. Vyko antrasis etapas, kai mes, jo dalyviai, buvome surinkti iš skirtingų Lietuvos miestų į Druskininkus filmuotis. Dabartiniame „X faktoriuje“ jau nebėra tokių užduočių, kokias turėjome prieš devynerius metus. Pavyzdžiui, dainos žodžius greitai išmokti ar kažką sušokti ir pan. Atsitiko taip, kad su Žygimantu stovėjome vienoje eilėje. Paprašiau jo pasaugoti mano daiktus, nes užsimaniau į tualetą. Taip viskas ir prasidėjo... Tiesa, tąkart apsikeitėme vos keliais žodžiais, paskui susitikome prieš finalą. Pradėjom bendrauti. Pora tapome po metų.

– Ar teisingai suprantu, kad judu likote ištikimi muzikai iki šių dienų? Privatūs renginiai, koncertai tapo abiejų mėgstama veikla ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu?

– Teisingai. Nors, kai gimė Žakas, man teko padaryti pertrauką. Šiuo metu viešai nesirodau: visi mano koncertai yra uždari. Ateityje visko gali būti: niekada nežinai, kas tavęs laukia po pusmečio. Pradėjau rinkti instrumentinę grupę, tad, tikiuosi, greitai išeisime į didesnes scenas. Ar į ją priimsiu Žygimantą? Kodėl turėčiau (juokiasi)? Vyras jau turi savo komandą. Jo pagrindinė veikla yra renginių vedimas, šį darbą jis atlieka tobulai. Būna, ir pats renginių metu padainuoja, pritardamas sau gitara, arba keletą dainų atliekame kartu. Kartais jis veda, aš dainuoju. Žodžiu, esame komanda ir namie, ir darbe.

Persirengėliai: „Žiema, žiema, dar truputį pabūk ir bėk iš kiemo!“ – siūlo su rogutėmis mėgstantis važinėtis Gečų trejetukas. / A. Adamovič-Gečienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate dažnai matoma instagrame. Tai pomėgis ar papildomas pajamų šaltinis?

– Neneigsiu, turiu nemažai reklaminių užsakymų ir dar vieną veiklą – nuomonės formavimą. Tačiau nelabai mėgstu, kai mane vadina nuomonės formuotoja – vadinamąja influencere. Pagrindinė mano veikla yra dainavimas.

– Gimus Žakui, kūrėte vaikiškus drabužėlius, net pristatėte savo prekės ženklą „Gfamily“, važinėjote po mados muges. Ar šią veiklą dar tęsiate?

– Savo įmonę atidarėme netinkamu metu – pačioje kovido pradžioje. Nepaisant to, pirmus metus mums sekėsi labai gerai. Tad, kai visus uždarė, nebuvo labai saldu. Renginių nėra, mados mugių nevyksta. Vaikams naujų drabužėlių nereikia, nes niekas neina į darželius. Žodžiu, šį mūsų verslą lydėjo nuolatinis bangavimas: pakilimas – nuosmukis, pakilimas – nuosmukis. Galiausiai nusprendėme daugiau laiko skirti toms veikloms, kuriose abu jaučiamės geriausiai. Man tai – muzikos atlikimas, Žygimantui – renginių vedimas. Nebesinorėjo to plėšymosi – truputį ten, truputį čia. Pasiilgome stabilumo, tad „Gfamily“ veiklą kol kas uždarėme. Drabužių dar turime, tad patys juos mielai nešiojame. Tiek Žakas, tiek ir mudu su vyru. Mat siuvome ir džemperius suaugusiesiems.

– Pašnekėkime apie jūsų šeimos buitį. Minėjote, kad gyvenate nuomojame bute, kuris yra strategiškai patogioje Vilniaus vietoje.

– Tiek butas, tiek ir jo vieta mums labai patinka. Iš pradžių buvo minčių keltis į užmiestį, keletą vietų su vyru net ir apžiūrėjome. Vis tik sveikas protas sakė – negi norite pusę dienos praleisti Vilniaus kamščiuose, bevažinėdami pirmyn atgal? Laikas mūsų gyvenime labai svarbus. O buitis? Čia nėra jokio konkretumo. Galbūt tik vienas: aš esu atsakinga už skalbinius, o Žygimantas – už indus. Visą kitą ruošą dalijamės draugiškai. Pareigų turi net ir Žakutis: pavalgęs žino, kad turi nusinešti lėkštutę, o pažaidęs – susitvarkyti žaisliukus.

– Kas šeimininkauja virtuvėje?

– Paprastai gaminu aš. Kadangi mėsos nevalgau, tai kartais tenka sau gaminti atskirai. Tačiau yra patiekalų, kuriuos gamina Žygimantas. Jis tobulai moka išvirti ryžius ir pagaminti troškinį iš tam tikrų pupelių su specialiais prieskoniais, kokosų pienu, svogūniukais. Kertame visi trys. Daug dėmesio skiriame sūnaus mitybai. Norime, kad Žakas valgytų kuo įvairesnį, sveikesnį, labiau subalansuotą maistą, kuriame būtų kuo daugiau daržovių! Kadangi patys jas valgome kasdien, patinka ir Žakučiui. Jis labai mėgsta brokolius, avokadus, pomidorus. Ar duodu sūnui saldumynų? Atsakysiu taip: pirmąjį saldainį Žakas įsidėjo į burną tik prieš metus. Dar viena daugelio tėvų klaida – leisti vaikams valgyti prie ekranų: televizorių, planšečių, telefonų. Mes to nedarome. Valgant reikia suprasti, ką valgai ir kodėl. Maistą gerai sukramtyti, galų gale, pajausti, kiek dar nori valgyti. Todėl nuo pat mažų dienų apie visa tai su Žaku kalbamės. Jam įdomu.

Nauja: nors gimus Žakui Anželai teko kuriam laikui nutraukti koncertinę veiklą, motinystei ji be galo dėkinga už naujas patirtis./ A. Adamovič-Gečienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal turite ir bendrų pusryčių, pietų ar vakarienės tradiciją?

– O kaipgi. Pusryčius valgome su Žygimantu dviese, kai Žakas jau būna darželyje. Vienas veža sūnų į darželį, o kitas tuo metu gamina pusryčius. Pastaruoju metu jie tokie patys – labai mėgstame kaimiškai paruoštus kiaušinius su daug svogūnų. Tačiau kiekvienas juos mėgstame kitaip: man reikia skysto trynio, o vyrui – kieto. Tai net sistemą esame atradę, kaip padaryti, kad ta pati kiaušinienė tenkintų abu, o dar – kad abu ją valgytume vienu metu (juokiasi). Vakarienę ruošiame, kai Žakutis grįžta iš darželio. Vakarieniaujame trise. Į kavines per daug nevaikštome. Kartais su draugais nueiname – kodėl gi ne? Šiaip labiau mėgstame priimti svečius ir patys lankytis pas draugus svečiuose. Kokia ypatinga proga einame su Žygimantu į kavinę dviese, renkamės skirtą romantiškai vakarienei.

Mes irgi laipiojame, maudomės burbuliukų baseinuose ir sunkiai suprantame tėvus, kurie to nedaro. Taip smagu dūkti visiems kartu!

– Kas tuo metu būna su Žaku? Arba su kuo būna sūnelis, kai abu koncertuojate?

– Jei dirbame dviese, prašome tėvų pagalbos. Ačiū jiems, kad supranta ir neatsisako padėti. Jie jauni, dar dirba. Beje, per šias šventes Žygimanto tėvai leido mums truputį pailsėti nuo tėviškų pareigų ir visai savaitei pasiėmė Žaką – padarė mums staigmeną! Ką padarėme pirmiausia, vos tik nuvežę Žaką seneliams? Lėkėme į kino teatrą žiūrėti filmo. Taip buvome pasiilgę to jausmo, kai galime filmą žiūrėti dviese. Prisiplanavome visko: ir kiną, ir restoraną dviese, ir susitikimų su draugais, o išėjo taip, kad kitą dieną po filmo Žygimantas susirgo. Jis gulėjo namuose ant sofos, o aš lėkiau į parduotuvę ir pripirkau visokių delikatesų – tokių, kokių dar nesame niekada ragavę. Įsivaizdavome Ispaniją ir jos vietinius gardumynus. Ačiū Dievui, vyras greitai pasveiko, tai visą suplanuotą laisvos savaitės programą dar spėjome įgyvendinti.

– Koks mėgstamiausias jūsų trijų laisvalaikis?

– Mums labai patinka dūkti. Visiems kartu. Su Žygimantu esame pasiutę kaip vaikai. Labai mėgstame važiuoti į tuos žaidimo kambarius, kur leidžia dūkti ir suaugusiesiems. Laipiojame, maudomės burbuliukų baseinuose ir sunkiai suprantame tėvus, kurie to nedaro. Taip smagu dūkti visiems kartu! Tuomet tiek Žakas (matosi iš jo akių), tiek ir mes abu jaučiamės tokie laimingi! Mudu su vyru esame ganėtinai laisvos asmenybės. Mums nesvarbi aplinkinių nuomonė, reakcija. Dažnai būna taip, kad vyksta kažkieno gimtadienis, o mes su Žygiu ir visu pulku vaikų vieninteliai iš visų tėvų lakstome kartu su vaikais (juokiasi).

– Abu su vyru esate atlikėjai, o kaip Žakas – ar jau rodo norą dainuoti, ima mikrofoną į ranką?

– Kai Žakui buvo metukai, visi trys ėjome į įvairias muzikos pamokėles. Kad geba intonuoti, jausti muzikos ritmą, Žakas parodė būdamas dvejų. Šiuo metu padainuoja ir ganėtinai sudėtingas, netgi visai nevaikiškas dainas, kur natų išsidėstymas yra tikrai vingiuotas. Jis puikiai jaučia ritmą, muzikos nuotaiką, mėgsta pritarti judesiu. Per šeimos vakarones labai daug šoka.

Žalia ir balta: tėtis Žygimantas ir beveik penkerių Žakas ne tik dainuoja, bet ir mėgsta drauge žaisti krepšinį./ A. Adamovič-Gečienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar paatvirautumėte, kaip pati pradėjote dainuoti?

– Esu vilnietė. Pirmoje klasėje labai norėjau lankyti muzikos mokyklą, bet, kadangi tėvai negalėjo manęs vežioti, nes dirbo, šią svajonę teko atidėti, kol pradėjau mokytis gimnazijoje. Ten buvo choras. Nusprendžiau nueiti ir pabandyti, ar galiu dainuoti. Patiko. Likau, o baigusi vidurinę įstojau į Klaipėdos universitetą ir jame baigiau klasikinį solinį dainavimą.

– Kodėl solinio vokalo nestudijavote Vilniuje, o trenkėtės į patį Lietuvos pakraštį?

– Buvau jauna, norėjau gyventi atskirai nuo tėvų, būti savarankiška. Todėl bėgau kuo toliau (juokiasi). Ar patiko? Labai. Į Vilnių grįžau tik po septynerių metų. Tačiau ir toliau gyvenau savarankiškai.

– Kertu lažybų, ne vienas yra sakęs, kad jūs labai panaši į vieną žymiausių XX a. kino žvaigždžių Marilyn Monroe…

Scena: nuo muzikinio projekto „X faktorius“ laikų Anželos pomėgis ir darbas – koncertai./A. Adamovič-Gečienės asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt geriau reikėtų klausti, kas nėra man to sakęs? Priimu tai kaip komplimentą, nes Marilyn buvo labai graži moteris. Galbūt nemalonu, kai žmogus tą mintį perša labai įnirtingai, bet visais kitais atvejais – tebūnie... Aš jau nebeturiu teisės būti trumpais šviesiais plaukais ir raudonomis lūpomis, nes tuomet tas panašumas dar akivaizdesnis.

– Ar jūsų kasdienėje rutinoje egzistuoja sporto valanda?

– Be abejo. Į norimas formas po gimdymo vis dar negrįžtu, nes valgau kaip suaugęs vyras. Sportuoju kasdien. Rytais, tik atsikėlusi, darau jogos mankštelę. Dieną atlieku pratimus namuose: turiu čia ir svarmenų, ir gumų, ir volelių. Be to, kasdien stengiuosi nueiti po tris kilometrus. Žingsnius skaičiuoja mano laikrodis ant rankos. Turiu savo atkarpas. Man ėjimas nėra toks lengvas. Dėl savo fiziologijos turiu dirbti su visais kojų raumenimis. Tą ir darau jau porą metų. Ar jaučiu iš to malonumą? Kai jau matau rezultatą, – taip. Manau, norėdama jausti malonumą, turiu įveikti sunkumus.

– Kuo jus patraukė Žygimantas, už ką jį pamilote?

– Oi, nežinau… Gal suveikė chemija? Kartais taip būna. Kažkas įvyksta viduje, ir viskas. Net negaliu konkrečiai įvardyti, už ką. Gal mus suvedė likimas? Kai dvi vieno obuolio puselės atsidūrė laiku ir vietoje. Juk gali būti ir taip?

– Tradicinis „Namų“ klausimas apie laimę. Ar vadinate savo šeimą laiminga?

– Manau, taip. Esame vedę penkerius su puse metų. Visko tarp mūsų būna – ir ginčų, ir pasipykimų. Tačiau parodykite bent vieną porą, kuri mokėtų to išvengti?! Jei nėra barnių, vadinasi, vienas iš dviejų poroje tyli ir kenčia. Kad to nebūtų, reikia kuo dažniau kalbėtis. Būti atviriems. Nenutylėti to, kas žeidžia, kelia nerimą. Nekalbadienių? Žinoma, būna. Tačiau mokomės kalbėtis. Kas nutiko, kodėl nutiko, ką galėtume dėl to padaryti. Jokiu būdu tų nemalonių situacijų negalima palikti: niekas savaime nepraeis, neišsivaikščios. Tik palengva kaupsis į didžiulį burbulą, kuris vieną dieną su didžiausiu trenksmu sprogs. Todėl visoms poroms palinkėsiu vieno – kuo dažniau kalbėtis!