Savo instaliacijas menininkai įkurdino pačiose netikėčiausiose, tarpukarį menančiose Kauno ir Kauno rajono vietose. Tai tarsi miesto istorijos, išgirstos, pamatytos ir papasakotos kitaip – per kūrėjų asmenines interpretacijas. Atlikę istorinį-kultūrinį tyrimą, skirtingų sričių menininkai instaliavo po vieną savo kūrinį ir dedikavo jį konkrečiai istorinei Kauno asmenybei, pastatui ar viešajai erdvei. Su tokiu šimtaprocentiniu užmoju miestas švenčia Kauno – Europos kultūros sostinės metus.

Sužavėjo Kačerginės vasarnamis

Stiklo menininkei Audronei Andrulevičienei dviratis – įprastas savaitgalio draugas. Trasa „Namai–Kačerginė“ – ne sykį išbandyta su vaikais. Todėl, kai reikėjo rasti vietą savo instaliacijai „Judėjimas“, menininkė ilgai nedvejojo.

„Mane be galo sužavėjo šiltas „Velo baro“ šeimininko bendravimas. Iš jo gavau daug vertingos informacijos. Pasirodo, vasarnamis, dabar pavirtęs „Velo baru“, yra statytas 1939 m. ir priklausė Venckiavičių šeimai. Manoma, kad inžinierius Edmundas Venckiavičius buvo susijęs su geležinkelių infrastruktūra, nes visi jo namo tvoros mietai padaryti iš siauruko bėgių. Pokariu šiame pastate veikė parduotuvė ir užkandinė. Dėl patogios lokacijos namas ilgainiui tapo vietinių gyventojų ir poilsiautojų traukos centru“, – aiškina A.Andrulevičienė.

Ją žavi šios vietos gyvumas: šiltuoju sezonu prie vilos nuolat išrikiuota daugybė dviračių. Į aplinką kūrinys turėjo įsilieti natūraliai, tapti jos dalimi, o ne atvirkščiai – traukti praeivių dėmesį.

„Veidrodis šiam sumanymui tiko labiausiai. Ir ne tik dėl to, kad esu stiklo menininkė, bet dar ir todėl, kad jis puikiai atspindi gamtos grožį, kurio kartais vaikštinėdami po Kačerginės pušynus mes nepastebime. Miestuose mus nuolat supa įvairūs atspindžiai – veidrodinės parduotuvių vitrinos, sienos ir lubos, automobilių langai. Prie jų jau esame įpratę, o štai gamtoje pamatyti atspindžių – gana netikėta“, – aiškino savo sumanymą kūrėja.

Ji norėjo suteikti praeiviui galimybę pamatyti save gamtos apsuptyje. Parodyti jam, kaip žaidžia medžių atspindžiai, kaip keičiasi jų spalvos skirtingu paros, metų laiku. Instaliaciją inspiravo ir Audronės mėgstama Lewis Carroll knyga „Alisa Stebuklų šalyje“ [5], kur veidrodis mergaitei tampa tarsi stebuklingomis durimis į paralelinį pasaulį.

„Mano veidrodiniuose ratuose taip pat viskas matyti šiek tiek kitaip, nei yra iš tiesų“, – juokiasi A.Andrulevičienė.

Namo siena virto drobe kūrybai

Įprasmino: nuo vaikystės Žemaitės vardą girdinti ir Žemaitės gatvėje apsigyvenusi K.Ancutaitė laiminga galėjusi įprasminti rašytojos atminimą pačios rankomis tapytoje sienos freskoje. /K. Ancutaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkė keramikė, architektė Kristina Ancutaitė savo projektui pasirinko Kauno Žaliakalnio rajoną, kuriame gimė ir augo.

„Žemaitės gatvė – ir visai neypatinga, ir kartu išskirtinė. Tai viena tų senųjų arterijų, be kurių Kauno miesto širdis tiesiog nustotų plakti. Žemaitės gatvėje gyvena senieji kauniečiai, menantys tos gatvelės, namo, o kartu ir paties Kauno istorijas“, – pasakoja K.Ancutaitė.

Kai ji nusipirko būstą Žemaitės gatvėje, 8-ajame name, statytame 1934 m., ją išsyk ėmė kamuoti klausimas: kodėl? Kodėl toji gatvė pavadinta būtent Žemaitės, garsios lietuvių rašytojos, švietėjos, vardu: juk rašytoja ten negyveno. Atsakymas iki šiol nežinomas, tačiau Žemaitės vardas jau įprasmintas vizualiai.

„Sugalvojau ant vienos savo namo sienos – gana lygios ir tinkamos tapybai – sukurti freską „Žemaitė – žodžių audėja“, – aiškino menininkė, kurią Žemaitės asmenybė domino jau nuo vaikystės.

Pasak K.Ancutaitės, jos senelis tiek Antano Smetonos laikais, tiek grįžęs iš Sibiro darbavosi knygyne, tad jų namuose knygų buvo daug. Maža to, senelio kambaryje kabojo Žemaitės nuotraukų ir grafinių portretų. „Kai buvau maža, močiutė man atrodė labai panaši į Žemaitę, nes ji lygiai taip pat ryšėjo skarelę“, – juokėsi freskos tapytoja ir pridūrė, kad Žemaitė dabar – labai intriguojanti asmenybė, t. y. visai ne tokia, kokia buvo piešiama sovietiniais laikais vaikams mokykloje.

Kai kūrė freskos eskizą, Kristina nusprendė pasinaudoti vienu populiariausių lietuvių tautodailėje ornamentų – katpėdėle. Katpėdėlės raštą ji panaudojo kaip freskos foną, o Žemaitė tapo simboliu moters, kuri savo rankomis audžia tautinius lietuvių raštus.

Beje, ir pati Kristina savo kūrinį atliko tiesiog rankomis – tapė teptukais ir voleliais, kaip pati sako, tokiu senoviniu, rankiniu, netgi „žemaitišku“ būdu. „Mėnesį gyvenau užsilipusi ant pastolių“, – juokiasi ji.

Į šį smagų piešimo procesą įsitraukė ne tik ji, bet ir visa Kristinos šeima, taip pat namo, ant kurio sienos buvo tapoma freska, kaimynai. „Nenorėjau, kad kūrinys būtų labai ryškus ir išsiskiriantis. Siekiau, kad freska labai nepastebimai įsilietų į šios gatvelės ir jos tarpukariu statytų namų kontekstą. Štai kodėl katpėdėlės ornamentas yra juodos, gelsvos ir baltos spalvų, tarsi senovinėje nuotraukoje“, – aiškino kūrėja ir pridūrė, kad tai pirmas toks didelis jos projektas.

Kaip kūrinį vertina aplinkinių namų kaimynai? „Labai teigiamai. Juk prieš įgyvendindama šią idėją turėjau gauti visų aplinkinių namų gyventojų sutikimus. Žmonės laimingi ne mažiau nei aš. Ypač dėkoja priešais esančio namo kaimynai, kurie atsikėlę iš ryto ir pažvelgę pro langą mato jau nebe pilką nuobodžią sieną, bet meno kūrinį, įkvepiantį juos geresnei dienai“, – džiaugėsi freskos tapytoja.

Žmogus su medžio plaučiais

Simboliškai: vaikystėje metus praleidęs Kulautuvos tuberkuliozės sanatorijoje, G.Vaičys sukūrė žmogaus su medžio plaučiais skulptūrą, nešančią žinią, kad medžiai – mūsų planetos plaučiai. / G. Vaičaičio asmeninio archyvo nuotr.

Drauge: mokytojo G.Vaičio ir Kauno dailės gimnazijos mokinių darbas – ministro pirmininko J.Tūbelio portretas./Gintauto Vaičio asmeninio archyvo nuotr.

Skambiu Gulbių kurorto vardu tarpukario Lietuvoje buvo vadinama viena tyriausio oro vasarviečių – Kulautuva.

„Kulautuvos oras iš tikrųjų puikus. Ne iš vieno gydytojo teko girdėti, kad Kulautuva – geriausias Lietuvoje oro kurortas, šiuo atžvilgiu beveik neturįs konkurentų“, – sako Gintautas Vaičys ir priduria, kad senieji Kulautuvos vasarnamiai ir vilos vėliau atiteko poilsio namams ir tuberkuliozės sanatorijai.

„Kodėl savo skulptūrą „Žmogaus siluetas“ įkurdinau Kulautuvoje? Nes trečioje klasėje pats ten gulėjau vaikų sanatorijoje „Kregždutė“. Gydžiausi gal labiau profilaktiškai, bet pėdsakai apie tuos mokslo metus, kai teko išbūti tokį ilgą laiką be mamos, gyvi iki šių dienų“, – su vos juntama liūdesio gaidele pasakoja G.Vaičys.

Menininko skulptūra vaizduoja suabstraktintą žmogaus siluetą su medžio formos ažūru krūtinės (plaučių) srityje. Tai tarsi gryninančio orą, grąžinančio žmogui sveikatą ir saugančio jį nuo ligų Kulautuvos pušyno simbolis.

„Juk medžiai ir yra mūsų planetos plaučiai. Kadangi esu mokytojas, tai kiekvienais metais turiu profilaktiškai juos pasitikrinti. Todėl toji skulptūra man primena dar ir plaučių rentgeno nuotrauką. Mintyse taip ir skamba žodžiai: įkvėpk, sulaikyk kvėpavimą...“ – juokiasi G.Vaičys ir sutinka, kad jo darbas atrodo gana siurrealistiškai.

„Sovietiniais laikais beveik visa Kulautuva buvo susijusi su tuberkuliozės sanatorija. Aš įkurdinau savo skulptūrą prie mažo geltono namelio pušyne (čia dabar įsikūrusi Kulautuvos seniūnija), prie kurio iš atminties išnyra kalbantis Mokytojas, pasakojantis mums apie pušyno dovanojamą žmogui gyvybę“, – klajoja prisiminimų takais G.Vaičys, jau daugelį metų organizuojantis kūrybinius plenerus žymiam tarpukario Lietuvos tapytojui Antanui Samuoliui atminti.

„Beje, A.Samuolis mirė nuo tuberkuliozės Šveicarijoje. Kaip matote, tie plaučiai mane kažkaip vienaip ar kitaip lydi per visą gyvenimą“, – kalba Kauno dailės gimnazijos mokytojas, drauge su savo mokiniais atlikęs ir dar vieną darbą, skirtą garsioms tarpukario asmenybėms.

Ar žinote, kad pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno dailės gimnazija, tarpukariu buvo ministro pirmininko Juozo Tūbelio vila? Ji iškilo vienoje gražiausių Kauno vietų – ant Žaliakalnio šlaitų viršutinės terasos prie Kauko laiptų ir tapo vienu moderniausių šio tipo statinių, tarpukariu pastatytų laikinojoje sostinėje. Vilos architektas – Feliksas Vizbaras.

Šio fakto paskatintas G.Vaičys pasiūlė savo mokiniams ant mokyklai priklausančio sandėliuko sienos nutapyti ministro pirmininko J.Tūbelio portretą.

„Mačas“ kviečia sužaisti mačą

Intriga: žvelgiant į šią kompoziciją galime tik paspėlioti, kieno tai rankos ir kokie asmenys galėjo būti tų žaidimų dalyviai./ L. Šiupšinsko asmeninio archyvo nuotr.

Kauno gatvėse galima rasti ne vieną menininko Luko Šiupšinsko kūrinį. Tai ir Zen Triušis, įsitaisęs prie požeminės perėjos laiptų, ir didysis Žmogus Kankorėžis Santakos parke, ar Senbernarė Bitė, keliaujanti namo iš Žaliakalnio turgaus.

Projektui „100 Kauno (at)vaizdų“ L.Šiupšinskas pasirinko K.Būgos gatvę. „Pasivaikščiojus po K.Būgos gatvę, teko pajusti šiokį tokį klaustrofobijos jausmą: siauri šaligatviai, statumas kylant į kalną, glaustai sustatyti namai. Užtai ties 60-uoju namu esantis šaligatvio praplatėjimas tarsi kviečia sustoti ir pabandyti pažaisti šiais laikais tarp vaikų labai populiarų žaidimą „Žirklės, popierius ir akmuo“, – aiškina menininkas.

Skulptūra „Mačas“, pagaminta iš bronzos ir aliuminio, vaizduoja dvi bronzines rankas, išlindusias iš pastato sienų, kurios tarsi žaidžia šį vaikišką žaidimą. Pasak autoriaus, kūrinio idėją padiktavo K.Būgos gatvės istorija. Karo ir pokario metais čia gyveno itin spalvinga biografija garsėjantis trigubas agentas, žaidęs pavojingus politinius žaidimus.

„Žiūrėdami į šią mano kompoziciją galime tik paspėlioti, kieno tai rankos ir kokie asmenys galėjo būti tų pavojingų žaidimų dalyviai“, – juokiasi L.Šiupšinskas ir kviečia visus, tyčia ar netyčia atsidūrusius K.Būgos gatvėje, sužaisti „Mačą“.

O sužaidus – patrinti savo ranką į iš sienos kyšančią bronzinę plaštaką. Humorą mėgstantis „Mačo“ kūrėjas garantuoja, kad po tokio ritualo kiekvienas gali tikėtis sėkmės priimdamas svarbius sprendimus.

Langas, jungiantis išeiviją su Lietuva

Art deco: prie instaliacijos „Deco jungtys“ V.Verikaitė su dabartiniu namo šeimininku D.Lanausku laukia sugrįžtančių namo išeivių. / V. Verikaitės archyvo nuotr.

Stiklo menininkė Valda Verikaitė projektui „100 Kauno (at)vaizdų“ sukūrė instaliaciją „Deco jungtys“ Stasio Kudoko suprojektuotame V.Mykolaičio-Putino g. 11-ajame name.

„Namo laiptinėje, kurioje eksponuojamas mano darbas, yra didžiulis apvalus langas. Štai nuo jo viskas ir prasidėjo... Tarpukariu labai didelė Lietuvos šviesuolių dalis, taip pat ir pats S.Kudokas, emigravo į Ameriką. Taigi, tas apvalus langas man sukėlė laivo iliuminatoriaus asociaciją ir tapo ne tik išvykimo, bet ir laukimo, kada emigrantai grįš namo, simboliu“, – aiškina menininkė.

Jos instaliaciją sudaro devyni apvalūs veidrodžio elementai, kuriuos puošia paparčio siluetas. Kūrinys kabo ant sienos būtent toje vietoje, kur kadaise buvo perėjimas iš laiptinės į didžiulę svetainę. Joje burdavosi to meto šviesuomenė.

Paparčio motyvas, anot kūrėjos, neturi nieko bendro su Joninėmis. Art deco laikotarpiu buvo labai populiarūs egzotiniai augalai. Paparčio struktūriškumas lietuviams gal priminė Pietų Amerikos džiunglių egzotinę augmeniją.

„Puošybiškumas ir geometrinių formų žaismas – tuomečio art deco stiliaus pagrindinė savybė“, – primena V.Verikaitė ir priduria, kad dabartinio namo šeimininko Dainiaus Lanausko, renkančio art deco stiliaus baldus, mėgstamiausias augalas būtent ir yra papartis.

Kaip praeiviai gali pamatyti šią instaliaciją, jei ji puošia privataus namo laiptinę? Pasirodo, šiandien S.Kudoko projektuotame name gyvena kelios šeimos, tad galima drąsiai praverti laukujes namo duris, įeiti į laiptinę ir šį meno kūrinį apžiūrėti.

Apvali veidrodžių forma V.Verikaitei primena amžiną gyvenimo ratą, kuris pradeda suktis žmogui gimus, o paskui grįžta į tą patį tašką. Instaliacija dovanoja viltį, kad ne tik tarpukario išeiviai (per savo vaikus, vaikaičius), bet ir dabartiniai emigrantai iš Lietuvos, apsukę savo gyvenimo ratus, galiausiai grįš į tėvynę.

Nepaprastas yra ir devynių instaliacijos veidrodžių techninis sprendimas. Jų kraštai dengti lakuota medžio fanera – lygiai tokia pačia, kokia anais laikais dengdavo art deco stiliaus baldus.

„Elementai atrodo, lyg padengti juodo ąžuolo egzotiniu lukštu, ir primena architekto dr. S.Kudoko prabangių medžiagų panaudojimą kitose interjero detalėse“, – dalijasi žiniomis V.Verikaitė ir priduria, kad toks veidrodžio kraštų apdirbimas – aliuzija į kaunietiškąjį modernizmą, užėmusį garbingą vietą ir tarptautinio modernizmo kontekste.