Pateisino lūkesčius

Kopa – devynių mėnesių greitai sulauksianti juoda kokerpudelių kalytė, jau beveik penkis mėnesius gyvenanti Santos Bukauskaitės namuose. „Kopą nusipirkome, kai jai buvo keturi mėnesiai, dabar jau visa mergina užaugusi“, – šypsosi Santa.

Moteris pasakoja prieš tai turėjusi Maltos bišoną, tad, kai susiruošė vėl įsigyti šunį, svarstė apie tą pačią veislę. Vis dėlto atbaidė patirtis – jos Maltos bišonas daug lojo, pykosi su kitais šunimis. Negana to, norėjosi didesnio šuns.

Dar viena veislė, apie kurią galvojo, – samojedas. Vis dėlto ir šios minties atsisakė, nes samojedai labai šeriasi, o ir jų charakteris ne iš lengvųjų.

„Tada instagrame pamačiau kokerpudelį. Net nebuvau girdėjusi apie šiuos šunis, – pasakoja moteris. – Informacijos apie juos yra gana mažai. Skaičiau, kad labai populiarūs Anglijoje, Airijoje. Patiko jie man, bet net nemaniau, kad įmanoma tokį šunį įsigyti. Pradėjusi labiau domėtis sužinojau, kad ir Lietuvoje jų yra. Po kurio laiko pamačiau skelbimą, kad parduoda kokerpudelius – taip Kopa atsirado mūsų namuose.“

Santa sako skaičiusi, kad iš pudelių šie šunys perima plauką ir protą, dėl to yra lengvai dresuojami, imlūs ir labai draugiški. Iš spanielio jie perima pomėgį vandeniui, medžioklei, judrumą, žaismingumą.

„Mus suviliojo tai, kad kokerpudelis – labai protingas šuo, mažai šeriasi, yra labai aktyvus, o man labai rūpėjo, kad nebūtų šuo tinginiukas, – sako pašnekovė. – Kopa visa tai atitinka, net esu nustebus, kad ji tokia gera. Ji beveik visai neloja, tai man yra labai keista, bet ir labai gerai – netrukdo gyventi kaimynams. Labai tinkamas šuo gyvenant mieste.“

Priežastis: S.Bukauskaitę suviliojo tai, kad kokerpudelis – labai protingas šuo, mažai šeriasi, yra aktyvus. / Dominykos Bareikaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vis susiranda veiklos

Kopa į Santos namus atvyko iš Airijos, tai visą pirmą parą pramiegojo, bet paskui labai greitai adaptavosi. Nors iš pradžių buvo baikšti, bet po savaitės dviejų įsidrąsino. Čia prireikė šeimininkų pagalbos – parodyti jai, kad aplinkinis pasaulis yra draugiškas.

Nuotykių, kaip ir su visais mažais šuniukais, tikrai buvo. Be graužimo neapsieinama iki dabar. Kopa veiklos visad susiranda – ir batų dėžę pagraužia, ir kilimo kraštus, ir patalynę. Tris savo pačios gultus yra sugraužusi. Kol kas šio įpročio nepavyksta įveikti, nors nuostoliai ir nedideli.

Moteris pasakoja specialiai nusipirkusi vaizdo kamerą, kad galėtų stebėti, ką augintinė veikia, kai viena lieka namie. Dažniausiai miega – netriukšmauja, neloja, nesiblaško.

„Kad kokerpudelių veislė neįregistruota, manęs ir negąsdino, ir nestebino, – sako S.Bukauskaitė. – Kadangi jie išvedami kergiant dviejų skirtingų veislių šunis, man suprantama, kodėl kokerpudeliai neįteisinti kaip veisliniai šunys. Juk niekada negali žinoti, kokie šuniukai gims, tad ir kažkokio veislės standarto nustatyti neįmanoma. Kokerpudeliai yra mišrūnai, todėl, nusprendę įsigyti šį šunį, ieškojome atsakingų veisėjų.“

Santa yra alergiška šunims, tad ieškojo ir hipoalerginio šuns, o jų tikrai nedidelis pasirinkimas. Sakoma, kad kokerpudeliai turi šią savybę. Vis dėlto, rinkdamiesi būtent tokį šunį, rizikavo, nes nežinia, kurios veislės šuns genai bus stipresnis – pudelio, kuris nealergizuoja, ar spanielio. Laimė, Kopa jokių problemų Santos sveikatai nekelia.

Priežastis: S.Bukauskaitę suviliojo tai, kad kokerpudelis – labai protingas šuo, mažai šeriasi, yra aktyvus. / Dominykos Bareikaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lyg gyvi žaislai

Dominykos Bareikaitės gyvenimas nuo vaikystės susijęs su šunimis. Nuo vienų metų ji namuose turėjo mišrūno draugiją. Kiek save pamena, visuomet aplink ją sukosi šunys: senelių, tetų, dėdžių, kitų giminaičių ir pažįstamų.

„Taigi, mano aplinkoje šunys buvo ir yra. Tiesa, buvo kelerių metų pertrauka, kai studijavau, gyvenau atskirai, bet visuomet žinojau, kad, pasitaikius tinkamai progai, įsigysiu šunį“, – sako Dominyka. Ir įsigijo. Jos namuose jau beveik metus gyvena ir visus džiugina rudas kokerpudelis Preila.

Kodėl Preila? „Nes vaikystėje kiekvieną vasarą leidome Preiloje. Įstrigo šis pavadinimas ir jau nuo paauglystės žinojau – kai turėsiu šunį, jo vardas bus tikrai Preila. Tiesiog sentimentai“, – sako pašnekovė.

Apie kokerpudelius Dominyka sužinojo prieš kelerius metus – pamačiusi, kad Beata Nicholson turi šios veislės šunį. Sudomino, bet po kurio laiko užsimiršo. O prieš metus, nusprendusi, kad tikrai pirks šunį, pradėjo domėtis veislėmis ir mišrūnais. Jai buvo svarbu charakteris, išvaizda, priežiūra, dydis. Kokerpudelis 100 proc. atitiko visus jos norus.

Kokerpudeliai, pasak Dominykos, – tikri šeimos šunys. Jie kupini energijos, gerų emocijų. Lengvai dresuojami, paklusnūs. Jie lyg gyvi žaislai – be galo mieli, draugiški, geriausi vaikų draugai. Būtent tokia ir yra Preila.

Šie šunys nesijaustų gerai be žmonių. Nors kokerpudelis moka būti vienas, bet jis nemėgsta vienatvės, negana to, šiai veislei būdingas prieraišumas – be žmonių, prie kurių prisiriša, jis labai liūdi. Todėl itin daug dirbantis, mažai laiko namie ir su augintiniu praleidžiantis žmogus neturėtų rinktis tokio šuns.

„Mūsų gyvenimui Preila suteikė daugybę teigiamų emocijų, – sako D.Bareikaitė. – Šuo kasryt pasitinka su džiaugsmu ir iškart pakelia nuotaiką. Kadangi gyvename aktyviai, daug laiko praleidžiame gamtoje – visur keliaujame kartu. Preila – didelė laimė mūsų šeimai. Tas nuostabus meškiukas suteikia gausybę laimės ir meilės.“