Remiantis 1991–2020 m. duomenimis, didžiausiu kritulių kiekiu pasižymi vakarinė Lietuvos dalis ir ypač vakarinė Žemaičių aukštumos dalis. Čia per metus iškrenta apie 800 mm kritulių.

Tačiau pats didžiausias kritulių kiekis, daugiau nei 900 mm per metus, pasitaiko labai nedideliame Lietuvos plotelyje.

Lietūs dažniausiai merkia teritoriją tarp Vėžaičių ir Kartenos, tarp Klaipėdos ir Kretingos rajonų. Būtent šie šalies taškai pasižymi didžiausiu kritulių kiekiu, vidutiniškai čia iškrenta net po 906 mm per metus, o Lietuvos vidurkis – 695 mm.

Lietūs dažniausiai merkia teritoriją tarp Vėžaičių ir Kartenos, tarp Klaipėdos ir Kretingos rajonų.

Šiose vietovėse kritulių yra daugiausia dėl keleto priežasčių. Pirma, vietovės yra netoli jūros, iš kur paprastai atkeliauja ciklonai, dėl mūsų krašte vyraujančios atmosferos cirkuliacijos.

Na o svarbiausia – vietovės yra priešvėjiniuose Žemaičių kalvų šlaituose, todėl čia iškrenta papildomi, dėl esamo reljefo susiformavę krituliai.

Taip būna visada, kai slinkdamos oro masės savo kelyje atsimuša į kalnus ar kalvas.

Oras, kyla į viršų, taip bando praslinkti pro aukštumas, pakilęs atšąla ir tai sukelia debesyse esančios drėgmės kondensaciją, susidariusi papildoma drėgmė iškrenta.

Pasak sinoptikų, jei šių Žemaitijos "Alpių" nebūtų, tuomet metinis kritulių kiekis sumažėtų maždaug 100–150 mm , o tai yra 20 proc.

Priešinga situacija yra kitoje Žemaičių aukštumų pusėje. Kritulių kiekis sumažėjęs, nes ten susiformavusi kritulių šešėlio zona.

Aunuvėnuose (Kelmės r.), vos už 80 km į rytus nuo Kartenos, kritulių kiekis siekia tik 572 mm. Tai yra net 334 mm arba trečdaliu mažiau kritulių nei Kartenoje.

Taigi, kalnų efekto toli ieškoti nereikia. Krituliams įtaką daro net ir apie 150–200 m aukščio kalvos.