„Šis gražus amžius išlaisvina“, – sako Elvyra, o savo požiūriu į vyresnio amžiaus privalumus ji pasidalins laidoje „Amžius – ne riba“.

Elvyra kepa ruginę duoną pagal tautiniu paveldu pripažintą, daugiau nei šimto metų receptą, pagal kurį gamindavo jos mama ir močiutė. Visus darbus atlieka pati: ruošia raugą, rankomis minko tešlą, formuoja ir malkinėje krosnyje kepa apie 7 kilogramus sveriančius duonos kepalus. Anot jos, duona skanesnė ir saldesnė, kai ilgiau pastovi – tuomet ją valgyti galima visą mėnesį.

Tačiau kepti duoną niekuomet nebuvo Elvyros svajonė. Iki tol ji įgijo daug įvairios profesinės patirties. Baigusi mokslus, moteris dirbo inžinerinį darbą televizorių gamykloje, vėliau – skaičiavimo centre, o tapusi mama ėmėsi rankdarbių. Tačiau šeimoje nutikusi nelaimė sugrąžino į gimtinę Pakruojo rajone – teko prižiūrėti avarijoje sužalotą mamą ir imtis ūkio darbų. O darbų pieno ūkyje netrūko – reikėdavo kiekvieną dieną rankomis melžti dešimt karvių, gaminti pieno produktus ir juos vežti į miesto turgų parduoti. Per šešiolika metų moteris turėjo vos penkiolka dienų atostogų.

Galiausiai pajutusi, kad metas pokyčiams, ji pasinėrė į visiškai naują veiklą – tapo vaikų dienos centro buhaltere ir socialinės darbuotojos padėjėja. Darbas su rizikos šeimų vaikais teikė daug džiaugsmo ir prasmės – Elvyrai sekėsi rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko. Mokyklos atstumtiesiems ji suteikė galimybę pasijusti dėmesio centre, padėjo atsiskleisti. Tačiau praėjus septyneriems metams suprato, kad šiam centrui atidavė viską, ką galėjo – reikia judėti toliau. „Tik ką veikti?“ – svarstė Elvyra.

Tėvai turi vaikus užauginti tikrais žmonėmis, o močiutės anūkus turi išmokyti tikros ir besąlygiškos meilės.

Netikėtai jai toptelėjo mintis: „O kodėl aš nekepu duonos?“. Susiradusi seną mamos duonos receptą, E. Vasiliauskienė spontanišką idėją netrukus pavertė realybe – gavo tautinio paveldo sertifikatą, įsirengė kepyklėlę ir ėmėsi darbo. Po kiek laiko pardavusi ūkį ji persikėlė į Vilnių, arčiau vaikų bei anūkų, ir įsirengė kepyklėlę naujuose namuose.

Paklausta, ar nesigailėjo to, ką paliko praeityje, Elvyra atsakys: „Vis prisimenu pasakojimą apie vienuolį, kuris kopė į aukštą kalną norėdamas pasiekti Dievą. Jis ilgai lipo laiptais ir pavargo, tad nusprendė leistis žemyn. Bet atsisukęs pamatė, kad laiptų nebėra. Šį pasakojimą pritaikiau savo gyvenime: nėra ko gręžiotis atgal – jeigu jau priėmiau sprendimą, einu tik į priekį. Prisigalvoju vis naujų dalykų, tad net nelieka laiko galvoti apie praeitį ir dėl ko nors graužtis.“

Elvyra ne tik kepa duoną, bet ir veda įvairias edukacijas, mergvakarius. O kiek dar veiklos ji turi su penkiais anūkais! Kiekvieną sekmadienį ji skiria laiko vis kitam, kad kiekvienas pasidžiaugtų tik jam skirtu močiutės dėmesiu. Kasmet organizuoja vaikams ir anūkams išvykas po Lietuvą, norėdama, kad jie pažintų ne tik lankomus užsienio kraštus, bet ir savąją šalį. Taip pat anūkams rengia temines stovyklas.

Moteris nesupranta tų senelių, kuriems būti su anūkais – vargas. „Man anūkai yra pats didžiausias džiaugsmas. Tėvai turi vaikus užauginti tikrais žmonėmis, o močiutės anūkus turi išmokyti tikros ir besąlygiškos meilės“, – sakys pašnekovė ir pasidalins asmenine patirtimi, kaip mokyti mažuosius ne tik meilės, bet ir darbštumo.

Energijos ir idėjų kupina Elvyra nesureikšmina bėgančių metų, nesiskundžia dėl sunkumų ir džiaugiasi kiekviena diena. To išmoko iš tėvų, kurių gyvenimas nebuvo lengvas: jie buvo ištremti į Sibirą, bet sugrįžę į Lietuvą viską susikūrė iš naujo.

„Manau, kad senatvė yra ne kančia, o dovana. Kol buvome jauni, bėgome – mums visko reikėjo, norėjome būti gražūs, visiems patikti, padaryti karjerą. O kai ateina tas gražus amžius, jis išlaisvina – nusiimi nuo pečių tą kuprinę ir imi dalintis iš vidaus, džiaugtis“, – mintimis dalinsis Elvyra.

Kadangi artėja Velykos, laidoje tautinio paveldo puoselėtoja pasidalins idėja ir šventiniam stalui – pagamins keptų obuolių, įdarytų paukštiena.

Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį, 9 val. ryto per TV3.