– Jūs pasisakote už idėją, kad dabar būtų pats laikas galvoti apie aljanso plėtrą. Kokie Jūsų argumentai?

– Visų pirma, Rusija nesilaiko įsipareigojimo neturėti branduolinio ginklo Baltijos regione, nes Kaliningrade jisai yra. Tai buvo ne sykį patvirtinta. NATO plėtra yra pačių valstybių apsisprendimo klausimas. Nei Maskva, nei kas nors kitas jokių leidimų nei duot, nei neduot negali. Taip pat per visą šitą laikotarpį, ypatingai kada prasidėjo NATO plėtra į rytus 1997 m., po to – vėliau, kai mes buvome pakviesti 2002-2003 m. Šitose šalyse visą laiką vyko diskusijos, jos niekada nesibaigdavo. Buvo daug labai renginių, man taip pat ten teko dalyvauti. Ir jie visada svarstė, ar nenutraukti šitos tradicijos ir neprisijungti prie kolektyvinio saugumo aljanso. Tai tam tikra prasme ir pigiau. Dabar suomiai išleidžia tikrai labai didelį karinį biudžetą, Švedija – taip pat. Sujungus kolektyvines pastangas ir karinius pajėgumus, tai daug saugiau ir daug efektyviau. Todėl visiškai teisinga, kad jos dabar svarsto šį klausimą.

– Kaip Švedijai ir Suomijai pavyko tas diskusijas visuomet pakreipti ta linkme, kad jos pasisakydavo už neutralumą, kuris, bent jau Suomijos atžvilgiu, nesuveikė per Antrąjį pasaulinį karą?

– Tokia buvo visuomenės nuomonė, tada visi daugiau ar mažiau gyveno ramiai, didelių problemų su Rusija nebuvo. Daugiausia įvairiausių provokacijų. Sovietų sąjunga, po to Rusija būdavo prieš Norvegiją. Kadangi ten labai ilga siena, būdavo labai daug provokacijų. Šitose šalyse mažiau, bet, pastaruoju metu, jos, matydamos tokią agresyvią politiką, grįžo prie to klausimo. Jos niekada nenustojo diskutuoti. Jų politologai visą laiką apie tai kalbėdavo ir kariškiai visą laiką buvo už. Dešiniosios partijos buvo labiau pro-atlantiškos, kairiosios – mažiau.

– Jūs minėjote, kad dešimtmečiais girdite šitas diskusijas. Ar jaučiate, kad šį kartą yra viskas daug realiau, tikriau?

– Neabejotina. Juo labiau, kad dešiniosios partijos – dar labiau pro-atlantiškos, tai jos tikrai pritars. Šiuo metu jos yra opozicijoje, nes abejom vyriausybėm vadovauja socialdemokratai, kurių pačios partijos pasisako už narystę NATO. Taip pat dramatiškai auga visuomenės palaikymas. Anksčiau nuo tokio sprendimo stabdydavo gana vangus visuomenės palaikymas, apie 20-30 proc. Dabar yra jau gerokai virš 60 proc.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Koks galėtų būti Rusijos atsakas Suomijai ir Švedijai prisijungus prie aljanso? Mes jau girdėjome grasinimų, bet kas gali būti realu?

– Daug kas priklausys ir nuo pačio karo. Kaip iš karo išeis Rusija, su kokiais nuostoliais. Jie gali stiprinti laivyno ginkluotę Baltijos jūroje, telkti daugiau pajėgų pasienyje. Tačiau dabar karas juos labai stipriai sekina ir greičiausiai tai yra tik gąsdinimai jie iš karto ėmėsi pačio griežčiausio gąsdinimo – branduolinio ginklo, kuris Kaliningrado srity jau seniai yra.

– Jūs pasakojote apie Suomijos ir Švedijos visuomenių diskusijas, kurios dabar yra išties didelės. Ar yra diskusijų tarp NATO narių?

– Manau, kad bus vieninga nuomonė, nes Švedija ir Suomija turi asocijuotas sutartis su NATO, jos beveik visur dalyvaudavo, ypatingai neformaliuose ministrų pasitarimuose, dalyvavo įvairiose pratybose kartu su NATO šalimis. Taip pat ir Lietuvoje. Todėl nematau, kas galėtų būti prieš, nes visi yra suinteresuoti NATO plėtra. Antras dalykas – Suomijos ir Švedijos ginkluotųjų pajėgų įsitraukimas. Jos turi stiprias kariuomenes, turi dideles oro pajėgas. Tik neseniai Suomija įsigijo keliasdešimt naujausių Amerikos naikintuvų. Jų įsiliejimas į NATO tik sustiprina bendrą NATO kariuomenę. Todėl, manau, visi tuo ir suinteresuoti.

– Ką tai reikštų Lietuvai, jeigu Suomija ir Švedija prisijungtų prie aljanso?

Tad šiuo požiūriu jų prisijungimas prie NATO yra visapusiškai naudingas.

– Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms bei Lenkijai tai yra labai svarbu, nes visas Baltijos regionas, NATO nariai, išskyrus Kaliningrado anklavą, pridėkim dar Vokietiją, Daniją. Norvegija nėra visiškai Baltijos valstybė, bet taip pat praktiškai yra šitame bloke. Tad turime labai stiprų suvienytą kelių šalių stiprių kariuomenių, stiprių žvalgybų [aljansą], nes apsikeitimas žvalgybos duomenimis irgi yra labai svarbus. Mes aktyviai dirbam su švedais, su Danija, bet ir su šitomis šalimis esame pirkę ginkluotės. Tad šiuo požiūriu jų prisijungimas prie NATO yra visapusiškai naudingas.

– Tai – pakankamai ilgas procesas, kalbant apie oficialų pareiškimą Madride birželio mėnesį ir prisijungimą dar po metų. Ar įmanoma šį procesą padaryti greitesnį? Kokios yra procedūros?

– Manau, kad neabejotinai galima greitesnį padaryti, nes, kai šalys jungėsi nuo 1997 m., tada NATO dar nelabai žinojo apie šių šalių pajėgumus, kariuomenės būklę, demokratinę kariškių kontrolę. Šiuo atveju šių klausimų praktiškai nėra, priimti šitas šalis į NATO yra tik politinis formalumas.