Atkūrė vieną ausį

Dar šių metų birželio viduryje Vokietijoje mažajam Karenui buvo atlikta pirmoji 2020-aisiais užpuolus senelių šuniui žiauriai sužalotų berniuko ausų operacija. [5] Tąkart profesorius Ralfas Siegertas iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. Jos siluetas buvo paliktas prigyti ant krūtinės, po oda.

„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – birželį atviravo mažamečio mama.

Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.

Tiesa, dėl to, kad buvo atverta krūtinės ląsta, vėliau, kad pernelyg nenukentėtų plaučiai, kvėpuoti Karenui teko mokytis kone iš naujo. Tam buvo naudojamas specialus prietaisas, į kurį pūsdamas berniukas turėjo palaipsniui savo pūtimo jėga pakelti tris aparate įtaisytus rutuliukus.

„Jau antrą dieną po operacijos gydytojai liepė Karenui atsistoti ir žengti nors kelis žingsnius, kasdien jų pridedant vis daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau sūnus turėjo pradėti judėti, kad nepakenktų plaučiams. Ligoninėje jam padovanojo minkštą žaislą, į kurį remdamasis Karenas prispausdavo šonkaulius, kad žingsniai būtų lengvesni. Jis kovojo už kiekvieną žingsnį. Sūnaus noras ir stiprybė – labai didelė“, – tąkart graudinosi Jekaterina.

Spalio 7-ąją medikas kremzlinį audinį atskyrė ir transplantavo už ausies – galinėje jos pusėje, uždėdamas ant jo odą ir suformuodamas vaikui išorinę ausį.

„Sūnus džiaugėsi ir labai laukė operacijos. Operacinėje buvau iki pat paskutinės sekundės, kol Karenas užmigo. Visą laiką jis laikė mane už rankos. Kai sūnų žadino, aš taip pat buvau šalia. Netrukus jam prasidėjo stiprūs ausies skausmai, tačiau jie tęsėsi tik 24 valandas. Aš net gydytojui pasakiau, kad didžiuojuosi, jog mano vaikas – toks stiprus, nes jam skaudėjo tik parą, o paskui jis vėl pradėjo šypsotis ir paprašė nupirkti šokoladinių ledų“, – šyptelėjo dešimtmečio mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien, spalio 13-ąją, profesorius R. Siegertas atliko perrišimą ir parodė, kaip po antrosios operacijos atrodo suformuota Kareno ausis.  „Kol nuo galvos nuėmė visus pleistrus, sūnus taip šaukė iš skausmo, kad galvojau neištversiu. Vaizdas kol kas bauginantis – viskas ištinę, neužgiję. Bet profesorius pasakė, kad viskas atrodo puikiai. Liepė po savaitės Lietuvoje pas kokį nors plastikos chirurgą atlikti dar vieną perrišimą“, – atviravo pašnekovė.

Dar dvi operacijos

Netolimoje ateityje Vokietijoje berniuko lauks dar dvi operacijos, tik šįkart profesorius atkurs šuns sužalotą kairiąją jo ausį. „Bus atlikta lygiai tokia pat operacija – R. Siegertas atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį. Jos siluetą paliks po oda, o vėliau, prigijus atskirs ir transplantuos“, – pasakojo Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat, sakė ji, chirurgas Alexanderis Canysevas, birželį persodinęs audinius nuo žando vidinės pusės ant Kareno dešinės akies voko, po metų atliks korekciją – pašalins audinio perteklių.

Laukia nelengvos paieškos

Kai akies voko ir abiejų ausų atkūrimas bus baigtas, Jekaterinos laukia dar vienas iššūkis – mikrochirurgų, kurie atliktų pažeisto dešinės sūnaus veido pusės trišakio nervo atgaivinimo operaciją.

Aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas.

„Šuo pažeidė ir viršutinį dešinės Kareno veido pusės raumenį, esantį aplink akį. Sūnus negali pajudinti kaktos, antakio ir skruostikaulio zonos. Tam reikalinga nervinio audinio transplantacija. Tai – labai sudėtinga operacija ir gijimo procesas. Laukia nelengvos mikrochirurgų paieškos užsienyje. Jau ieškojau jų ir Lietuvoje, bet, žinokite, vaikų net nekonsultuoja. Tačiau aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas“, – sakė Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įveikė baimę

Po nelaimės mažasis Karenas vis dar lanko psichoterapeutės konsultacijas, padedančias jam atgauti vidinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą supančia aplinka.

„Sūnus nustojo bijoti šunų. Aišku, viena vertus, tai mane gąsdina, nes net jei anksčiau bent iš tolo pamatydavau link mūsų artėjantį kokį nors šunį, aš pati apsukdavau Kareną ir mes sparčiu žingsniu nueidavome. Sūnaus akyse matydavau tikrą siaubą. Tačiau, kai neseniai su Karenu atostogavome Egipte, pas mano draugus jis pamatė didžiulį Cane Corso veislės šunį. Iš pradžių Karenas atsargiai prie jo priėjo, o vėliau, kai suprato, kad keturkojis – išauklėtas, tiesiog negalėjau jo nuo šuns atitraukti. Tuo metu mano širdis ir verkė, ir džiaugėsi – netikėjau savo akimis. Po nelaimės Kareno empatija šunims nedingo – jis nesupyko ant visų pasaulio šunų, juos myli. Nors aš tikriausiai visuomet paniškai reaguosiu matydama prie sūnaus šunį“, – apie įveiktą mažamečio baimę pasakojo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau paklausta, ar po incidento Karenas dar kartą lankėsi pas senelius, kur prieš daugiau nei metus nutiko šis tragiškas įvykis, Jekaterina atvira – nors sūnus prašo, ji jo ten neveža. „Negaliu per save perlipti. Dar nesu tam pasiruošusi...“ – tarstelėjo moteris.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido [6], man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama Jekaterina.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.