Kūrinyje septyni „Synaesthesis“ ansamblio muzikantai nagrinėja šiuolaikinės muzikos atlikėjų veiklos lauką, kuris plečiamas sutrikdant įprastą raišką muzikos instrumentais, kuomet juos eliminavus iš scenos, dėmesys nukreipiamas į alternatyvias išraiškos priemones. Specialiai šiam audiovizualiniam performansui tylos tema parašytos keturios kūrinių premjeros (autoriai Gintaras Sodeika, Artūras Bumšteinas, Rita Mačiliūnaitė, Agnė Matulevičiūtė), kurių muzikinė dalis pirmiausia nusėdo garso įrašuose, o vėliau eksperimentinio proceso metu įgavo unikalų sceninį formatą. Tai jiems įgyvendinti padeda specialiai suburta teatro profesionalų komanda (režisierė Kristina Werner, choreografė Greta Grinevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, garso įrašų režisierius Arūnas Zujus). Šis projektas yra ne tik muzikos, teatro, performatyvaus meno laukus tyrinėjantis tarpsritinis eksperimentas, tačiau jo kontekstas apima ir ypač platų filosofinį muzikos, teatro bei performanso tyrimų lauką.

Prieš renginį kūrėjai dalijasi savo mintimis apie „Sonic Fiction“:

Karolis Variakojs (dirigentas): „Kiekvieną kartą pamąsčius apie „Sirenų“ repeticijų procesą, vis skirtingi aspektai pasirodo sąmonėje, tačiau daugiausia pastarąsias dienas jaučiu drąsos kupina jaudulį. Jaudinuosi dėl žiūrovo, nes jie ateis „Synaesthesis“ ne paklausyti, bet pažiūrėti.“

Marta Finkelštein (pianistė): „Ansamblio veikloje visuomet įdomiausi projektai yra tie, kurie atneša iššūkius ir priverčia permąstyti įprastus buvimo scenoje elementus, plėsti atlikėjiškos veiklos amplitudę. Šiame projekte „Synaesthesis“ muzikantai radikaliai žengia iš savo įprasto veikimo zonos ir atsisako vidurinės grandies – savo instrumentų. Liekame su kompozitorių idėjomis, kurias turime perteikti tik savo kūnu. Kūrybinė komanda ir mes veikiame eksperimentinėje erdvėje.“

Šiame projekte „Synaesthesis“ muzikantai radikaliai žengia iš savo įprasto veikimo zonos ir atsisako vidurinės grandies – savo instrumentų.

Arminas Bižys (saksofonininkas): „Iš pradžių išgąstis, nežinomybė, vidinis baimės jausmas, tačiau tuo pačiu ir smalsumas. Vėliau džiaugsmas, savęs ir kitų pažinimas, savotiškas išsilaisvinimas ir dar didesnis smalsumas. Žavingai juokinga, kai gyvenimiškose situacijose pagalvoji apie tai, kaip būtum pasielgęs vienokioje situacijose prieš sirenų projektą ir po. Maži ir paprasti dalykai, tačiau buvę pasimiršti ar galbūt net nepažinti, dabar, atrodo, vis dažniau išlenda ir priverčia nusišypsoti, o galbūt rimtai, bet tuo pačiu ramiai įsiklausyti savęs, o ne pasiduoti intuicijai.“

Simonas Kaupinis (tūbistas): „Labai gera turėti galimybę pasigilinti, kaip galime kurti vaizdinius, perteikti mintis ar istorijas, naudodamiesi tik savo kūnu, ir tai daryti taip organiškai. Pripažinsiu, idėja dalyvauti judesio performanse be instrumentų mane, įpratusį slėptis už tūbos, truputį baugino, todėl pasiruošimo procesas atnešė tik dar daugiau džiaugsmo.“

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė apie „Sonic fiction“ performanse nuskambėsiantį kūrinį „Jeigu sutinkate, prašome palaukti“: „Ar kada nors yra tekę skambinti į VMĮ, Sodrą, avialinijas ar Lietuvos paštą desperatiškai siekiant atsakymo ir žmogiško kontakto, bet sulaukti roboto balso, būti nukreiptam į trumpos, besikartojančios laukimo muzikos užpildytą erdvę, kur sustoja laikas ir atsakymas, dažniausiai, taip ir neateina? Nors sieki kontakto, bet kartais tenka laukti ne vieną ir ne dvi valandas, o visa tai lydi 15 ar 30 sekundžių trunkanti blogos kokybės ištrauka iš monotoniškos dainos, skambančios per telefono garsiakalbį? Laukimas šiame kūrinyje tampa tylos sinonimu, o kompozitorės Agnės Matulevičiūtės laukimo skambučių įrašų kolekcija virsta nauju kūriniu ansambliui, tyrinėjančių įvairias laukimo būsenas bei jausmus, kylančius tuo metu.“

Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė apie „Sonic fiction“ performanse nuskambėsiantį kūrinį „Silence, please“: „Kaip paradoksaliai beskambėtų, „Silence, please“ yra kūrinys, prašantis įsiklausyti į muziką. Net ne klausyti, o įsiklausyti. Ne kaip į foną, ne kaip į garsų derinį, ne kaip į kompoziciją, o kaip muziką. Kai giliau pagalvoji, klausyti ir įsiklausyti yra visiškai skirtingi bendravimo su muzika lygmenys. Pirmasis – labiau būsena, o antrasis – labiau pratimas. Vieniems toks pratimas gali būti komfortabilus, o kitiems – reikalaujantis nedidelio vidinio įsitempimo. Pavadinkime tai lengva klausos joga. Taip, „Silence, please“ – per groteskiškus šviesos ir tamsos santykius truputėlį klaustrofobiškai žaidžia su laiko ir erdvės proporcijomis, atverdamas ir užtverdamas klausos kanalus per regos laukus. Čia yra vietos improvizaciniam flirtui su geometriškai griežtomis struktūromis. Čia galima aptikti nejaukių spragų – neprognozuojamų garsinių pojūčių interpretacijoms. Bet dominuojančiu veiksniu visada lanksčiai išlieka prieraišumas įsiklausymui į muziką, net jeigu šiuo metu jokios muzikos nėra ir ją nebyliai atstovauja jos atlikėjai. Visai gali būti, jog „Silence, please“ prašo įsiklausyti ne į muziką, o į jos atlikėjus.“

„Sonic Fiction“ įvyks šį vakarą, (rugsėjo 23 d.) 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ tęsis iki spalio 7 dienos.