400 lenkiško plastiko vilkikų į Lietuvą atkeliavo, tačiau vėliau viskas pasisuko ne taip kaip turėtų. Todėl Aplinkos apsaugos departamentas jau pradėjo išsamų tyrimą dėl šių įvykių. Kas nutiko ir kam padaryta žala, LNK žinių žurnalistai klausė Aplinkos apsaugos ministro Simono Gentvilo.

– Dėl kokios priežasties į Lietuvą atkeliauja lenkiškas plastikas? Viskas turėtų būti legalu, nes pasirašytos perdirbimo sutartys, tačiau istorija sukasi ne visiškai taip, ar ne?

– Atliekų deginimo jėgainės Lietuvoje statytos lietuviškų atliekų deginimui, tvarkymui – tikrai ne lenkiškų, bulgariškų, švediškų ir taip toliau. Lietuvoje yra problema – pildomi sąvartynai, kurių atstovai teigia, kad neturi kur dėti atliekų. Ir staiga mes suprantame, kad atliekos atvažiuoja iš užsienio ir jos deginamos Lietuvoje.

– Ar galima sakyti, kad Lenkija tam tikra prasme Lietuvą pavertė savo sąvartynu?

– Ne, čia nėra valstybės sprendimai, tai – kūrybingo verslo sprendimai, kuris galimai sukeičia dokumentus, paverčia tas atliekas lietuviškomis atliekomis ir sudegina lietuviškose krosnyse.

– Kas nuo to kenčia?

– Visų pirma, mūsų sąvartynai didėja – mes importuojame atliekas, o savų šiukšlių nesutvarkome. Kadangi pas mus išvystyta ta sistema, o Latvijoje nėra atliekų deginimo jėgainės, Lenkijoje irgi nedaug, tai staiga srautai pasisuka į Lietuvą.

– Kur dar yra problema? Nes 400 vilkikų – tai didelis skaičius. Kiek laiko buvo vykdoma tokia neteisėta veikla ir kodėl Aplinkos apsaugos departamentui tai taip dabar krito į akį?

– Dėl skaičių, laiko, nenoriu komentuoti, nes dabar atliekamas tyrimas. Aš tik priminsiu istoriją, kad prieš aštuonerius metus Klaipėdoje buvo atidaryta pirma atliekų deginimo jėgainė ir iš Airijos atplaukė atliekos, kurios turėjo būti perrūšiuotos Panevėžyje ir sutvarkytos Latvijoje. Bet įvyko taip, kad iš Klaipėdos uosto tiesiogiai nuvažiavo sunkvežimiai ir atliekos buvo sudegintos Klaipėdoje. Tuo metu buvo pakeisti visi Klaipėdos jėgainės vadovai, pradėti vidiniai tyrimai, kodėl sudegintos atliekos. Dabar vyksta lygiai tas pats ir čia, Kaune.

– Kokia atsakomybė šiuo metu gali tekti Kauno jėgainės vadovybei, kuri degino lenkiškas atliekas?

– Čia tyrimo eiga, bet man svarbu, kad Lietuvos atliekos būtų tvarkomos Lietuvos jėgainėse, nes jos pastatytos lietuviškoms atliekoms deginti. Ir kai savivaldybės ar savivaldybių sąvartynai sako: „Mes negauname kvotų, negalime sudeginti savų atliekų“, tai aš dabar turiu šiokį tokį paaiškinimą – reikia užkirsti atliekų importą.

– Vadinasi, išduoti pakankamai kvotų Lietuvai paprasčiausiai nėra galimybės, nes Lietuvos jėgainės yra užtvindytos kitų šalių atliekomis?

– Mes turime, greičiausiai, lenkiškas atliekas, kurios atvažiuoja, ir turėtų būti perrūšiuojamos. Nežinau, ar jos išrūšiuojamos teisingai, bet yra sudeginamos Lietuvos jėgainėse.

– Ar šiame tyrime yra ir lietuviškų įmonių?

– Yra ir lietuviškų įmonių – tai kol kas tyrimo medžiaga, bet atliekų deginimo jėgainių pajėgumai yra skirti Lietuvos atliekoms apdirbti. Kadangi kitos valstybės to nesusikūrusios, dabar konkuruoja ir Lietuvos jėgainėms sumoka už šią paslaugą daugiau. Joms, greičiausiai, yra paranku už sudeginimą gauti daugiau ir to imamasi. O vilniečių, kauniečių, zarasiškių atliekos nesutvarkomos ir patenka į sąvartynus. Kadangi rudenį turėsime tikrai daug diskusijų dėl sąvartyno taršos mokesčio, kad sąvartynai turėtų tapti istorija, na, akivaizdu, kad reikia išspręsti, jog atliekų deginimo jėgainės sutvarkytų lietuviškas atliekas.

– Regionai, kurie nukenčia, akivaizdūs – ką tik juos įvardijote. Tačiau kitas klausimas: kodėl lenkai renkasi tokį būdą? Deginti atliekas yra pigiau nei jas perdirbti? Ar jie kažkokius mokesčius tokiu būdu susirenka?

Atliekų tvarkyme didžiausias biznis yra netvarkyti atliekų, grubiai tariant. Kai Kinija uždraudė antrinių žaliavų importą, Italijos atliekų tvarkymo įmonėse prasidėjo šimtai gaisrų. Čia gal ne tas atvejis, bet pasaulyje yra ir blogų pavyzdžių.

– Atliekų tvarkyme didžiausias biznis yra netvarkyti atliekų, grubiai tariant. Kai Kinija uždraudė antrinių žaliavų importą, Italijos atliekų tvarkymo įmonėse prasidėjo šimtai gaisrų. Čia gal ne tas atvejis, bet pasaulyje yra ir blogų pavyzdžių, bet sutvarkymo būdas yra Lietuvoje – mes susikūrėme infrastruktūrą ir turėtume, visų pirma, savo problemas išsispręsti. Kai kurie kaimynai, įmonės ieško, kaip išspręsti savo galvos skausmus ir pradeda konkuruoti. Todėl svarbu, kad mes reguliuotumėme atliekų deginimo jėgaines ir kad kontrolė veiktų, o Aplinkos apsaugos departamentas būtų priešakyje ir užkirstume tokius importo atvejus.

– Ar Lenkija šiuo metu yra vienintelė šalis, importuojanti mums savo atliekas? Ar tai reiškia, kad šis įvykis sukurs precedentą ir platesniam tinklui atskleisti?

– Kaip jau minėjau, prieš septynerius metus buvo importuota iš Airijos ir užfiksuota, kad Lietuvoje sudegintos airiškos atliekos. Dabar fiksuojame, kad galimai – lenkiškos atliekos. Tyrimas parodys, kas tai buvo, kokiais kiekiais ir kokios įmonės dalyvavo. Bet mes konkuruojame su savo atliekų įmonėmis. Mums tampa per brangu naudotis atliekų deginimo jėgainėmis. Tuo tarpu kiti susitvarko savo galvos skausmus čia, Lietuvoje.

– Jau pasakėte, kad mes Lietuvoje turime tikrai gerą atliekų perdirbimo, deginimo infrastruktūrą, tai, žiūrint į Europos žemėlapį, kiek žali mes esame, ir kiek mes pažengę?

– Mes esame švari šalis. Taip, pasitaiko fermų, sandėlių, „ekologistikų“, kur tos atliekos yra paslepiamos, bet tai nėra masinis procesas. Atliekų tvarkytojai turės turėti garantijas ir įvairius draudimus, kad jų bankroto atveju „feniksai“ nebegalėtų gyvuoti. Manau, kad mes esame pavyzdys ir latviams, ir estams kai kuriuo atžvilgiu. Dabar klausimas – ką darysime, kad uždarytume sąvartynus ir užkurtumėme žiediškumą – kad žaliavos grįžtų į gamybą.

– Kokios atsakomybės dabar gresia tai įmonei ar įmonėms, kurių vilkikai su plastiku keliavo į Lietuvą?

– Kol kas sunku kalbėti, nes mastas irgi turi būti įrodytas. Atliekų importas draudžiamas, tai yra administracinė atsakomybė, o ne baudžiamoji, bet mums svarbu, kad netvarkytume kitų šalių problemų, nes turime savų atliekų, kurias turime susitvarkyti ir kiti neturi teisės naudotis mūsų pajėgumais.