„Protestas protestui nelygu. Žmonės turi teisę išeiti, protestuoti, pareikšti savo balsą, savo nuomonę, savo baimes, kokios jos bebūtų keistos ir neadekvačios. Bet reikia skirti taikią protesto akciją nuo to, ką mes matėme Rūdninkuose. Aš manau kad organizatoriai – maršiečiai, Šeimų maršo organizatoriai. Aš manau, kad tai jie. Jie kviečia važiuoti visą Lietuvą į tas vietas. Manau, kad tie organizatoriai tokiu būdu svajoja, kad jiems, žaidžiant žmonių baimėmis ir neapykantomis, atsivers kelias į Seimą. Manau, kad jiems turėtų atsiversti kelias į kalėjimą, nes tai, ką jie dabar daro, yra atvira vieša antivalstybinė veikla, kuri labai atitinka diktatorių Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino politiką. Čia nėra sąmokslo teorija, mes girdime, mes matome, ką jie kalba, ką jie rašo. Pasiimi A. Lukašenkos žodžius ir pasiimi Vytauto Sinicos valdomo Nacionalinio susivienijimo kalbas, Orlausko, su protu susipykusio, kalbas. Mes matome, kad jie dirba ranka rankon. Tekstai visiškai panašūs“, – sakė A. Vinokuras.

Tai, ką jie dabar daro, yra atvira vieša antivalstybinė veikla, kuri labai atitinka diktatorių A. Lukašenkos ir V. Putino politiką.

Esą politikas Voldemaras Tomaševskis kai kurių politikų minimas kaip kurstantis neapykantą, skatinantis nepritarti politikų sprendimams sprendžiat migrantų krizę. „V. Tomaševskis, koks jis bebūtų, atsiribojo nuo to, kas vyko Rūdninkuose, ir įvardijo kaip provokaciją. Kur dingo Ramūnas Karbauskis? Kur jo pasisakymas, kad „nusiraminkit, yra skirtumas tarp akcijų ir protestų“? Kur prezidentas? Ko jis tyli? V. Tomaševskis labai aiškiai atsiribojo nuo tos provokacijos, o didžiausia opozicijos partija tyli. O prezidentas iš viso, kur jis išvyko?“ – klausė apžvalgininkas.

Scanpix nuotr.

Kaip teigė A. Vinokuras, visi protestai vyksta dėl to, kad centrinė valdžia per mažai kalbasi su vietos bendruomenėmis: „Reikia skirti tikslus. Jeigu tikslas yra kalbėtis su savivaldybėmis – tai būtina su jomis kalbėtis. Jeigu mes kalbame apie žmonių baimes – čia jau kita tema, su kuria taip pat reikia dirbti. Visas problemų blokas. Jeigu mes nepasakom, kad yra skirtingos temos, ir suveliam jas į vieną, mes gausime tai, ką mes gaunam – baisias reakcijas. Savivaldybės sako, mūsų žmonės nenori. Socialdemokratų valdomos savivaldybės nenori. Socialdemokratų, kurie turėtų atverti duris ir pasakyti, kad gerbia žmogaus teises. Bet ir šiuo atveju reikia skirti, kur yra žmogaus teisės, o kur yra būtinas užkardymas nelegalios migracijos, nes tai yra ataka, o ne šiaip imigracija. Vyriausybė turėtų tai daryti ir Seimo visos partijos prisiimti atsakomybę. Į krizę pateko ne viena partija, o visa Lietuva“.

„Kontekstas yra toks: girdisi tie, kurie labiausiai rėkia ir skleidžia neapykantą. Jiems jeigu pasakai „žmogaus teisės“, tai tas pats, kas išskėsti raudoną skraistę jaučiui. Žmogaus teises yra būtina gerbti. Analogija – beveik milijonas lietuvių išvažiavo, pabėgo. Gal kokie 70–80 proc. nelegalai. Tai ką, reikėjo uždaryti sienas ir išmest juos lauk, tai, ką dabar siūlo paraštiniai dešinieji fašistėliai?“ – retoriškai klausė apžvalgininkas.