„Vyriausybės įsipareigojimai šio projekto atžvilgiu yra fiksuoti dar turbūt 2015 metais. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės darbo metu yra priimtas nutarimas dėl Vyriausybės dalyvavimo šiame projekte ir ten yra nustatyti maksimalūs Vyriausybės įsipareigojimai jame dalyvaujant. Tačiau negaliu nepaminėti fakto, kad per tą laiką, kol šiam projektui buvo pradėta ruoštis, atsitiko keletas svarbių pokyčių.

Pagrindinis, kad projektui buvo planuojamos ES lėšos, kaip vienas iš finansavimo šaltinių. Tačiau dėl įvairių procedūrų buvo akivaizdu, kad tos lėšos nebus įsisavintos, ir praėjusi Vyriausybė tas lėšas perskirstė kitiems projektams. Dabar mes turime tokį patį didelį projektą, koks buvo suprojektuotas turint minty kelis finansavimo šaltinius, t. y. valstybės biudžetą, ES lėšas ir savivaldybės lėšas. Kai nebėra ES lėšų finansavimo šaltinio, finansavimo šaltiniai lieka du“, – problemą pristatė premjerė.

Anot jos, pasikeitus finansavimo šaltiniams reikalinga įvertinti ir abiejų šalių – Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės – galimybes finansuoti Nacionalinio stadiono statybas.

„Mums reikia gerai įvertinti, ar esant ribotiems Vyriausybės įsipareigojimams savivaldybė tikrai galės vykdyti savuosius prie tos pačios projekto vertės. (...) Pakitusios aplinkybės turi būti įvertintos ir atsakomybė turi būti prisiimta visų pusių. Neturi būti vien spaudimo iš savivaldybės pusės skubėti greičiau pasirašyti sutartį todėl, kad visa istorija užsitęsė per ilgai. Aš visiškai sutinku, kad visa istorija dėl įvairių priežasčių užsitęsė per ilgai, bet per tą laiką yra įvykusių ir tam tikrų aplinkybių pasikeitimų“, – akcentavo ji.

Vilniui tikrai yra reikalingas stadionas, bet šis projektas dėl įvairių priežasčių buvo pasirinktas labai didelis, su daugybe funkcijų.

I. Šimonytė teigė, kad siekiama, jog abiejų pusių susitarimai būtų itin aiškūs – tuomet susitarimo pasirašymas taptų tik technine aplinkybe.

„Nepaisant to, kad savivaldybių biudžetai yra savarankiški ir savivaldybės yra savarankiškos savo finansiniuose ištekliuose, žinome ne vieną projektą, kuris pakeliui pakeičia kainą, ir tuomet savivalda kreipiasi į Vyriausybę, kad ji spręstų kažkokio įpusėjusio projekto finansines problemas. Tikrai norėtume, kad visų pusių susitarimai ir įsipareigojimai būtų labai aiškūs, ir jeigu tokį susitarimą pavyks pasiekti, tai tuomet tas susitarimo pasirašymas būtų tik techninis klausimas“, – sakė ji.

Tuo tarpu paklausta, ar būtų tikslinga finansuoti Nacionalinio stadiono statybas šaliai dorojantis su COVID-19 pandemija ir jos sukeltais iššūkiais ekonomikai, I. Šimonytė pabrėžė, kad Vyriausybės finansinio indėlio projektui prireiktų tik po kelerių metų.

„Projekto finansavimo modelis yra toks, kad pradžioje didžioji dalis įsipareigojimų ir rizikos tenka koncesininkui, o patys Vyriausybės mokėjimai prasidėtų tik po to, kai projektas būtų pabaigtas. Tai tikrai neatsitiks nei per vienus, nei per dvejus metus. Manau tuomet pandemija jau bus virtusi endemija, o gal apskritai išėjusi iš mūsų darbotvarkės ilgesniam laikui. Tad šių dalykų nesiečiau“, – tikino ji.

Visgi I. Šimonytė pabrėžė, kad dėl greitesnio įgyvendinimo siekiant supaprastinti Nacionalinio stadiono projektą būtų rizikuojama jo statybų procesą dar labiau užvilkinti.

„Vilniui tikrai yra reikalingas stadionas, bet šis projektas dėl įvairių priežasčių buvo pasirinktas labai didelis, su daugybe funkcijų. (...) Labai gerai suprantu riziką, kad jei mes projektą supaprastiname, tuomet vėl įsiveliame į naują procedūrų tinklą (...) ir galimai naujus skundus, teismus ir pan. Tai reikštų, kad vilniečiai dar ilgiau būtų be stadiono.

Kita vertus, jei mes paliekame šį projektą koks jis yra dabar, (...) turi būti labai aišku, kas atsako už kokius įsipareigojimus“, – sakė ji.

Kiek anksčiau Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad VPT vertinimo išvada dėl nacionalinio stadiono koncesijos konkurso buvo panaikinta pagrįstai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad VPT netinkamai taikė koncesijos teisėtumo vertinimui aktualias teisės normas, neatliko visapusiškos ginčo koncesijos projekto teisinių santykių analizės, todėl netinkamai atliko teisinį nustatytų faktų vertinimą.

Praėjusių metų gegužę VPT parengė išvadą, kurioje teigiama, kad nacionalinio stadiono sutartis turi būti anuliuota. Savivaldybė išvadą apskundė.

Vilniaus miesto taryba Daugiafunkcio komplekso sutartį galutinai patvirtino 2019 metų gruodžio viduryje.

Bendra Daugiafunkcio komplekso ant Šeškinės kalvos kaina siekia 93,2 mln. eurų, tačiau, praradus ES finansavimą ir vietoje to pritraukus privataus kapitalo fondų valdytoją „BaltCap“, sutarta mokėjimą išdėstyti per 25 metus. Tokiu būdu bendra sumokėta suma siektų 155,9 mln. eurų.