Programos tikslas – išryškinti meninę dokumentiką, suteikti jai daugiau dėmesio. Atrinktuose filmuose atsiskleidžia dokumentinio kino formų įvairovė, autentiškas ir smalsus žvilgsnis į paraštes nustumtus herojus, pamirštus įvykius. Visus ciklui atrinktus darbus vienija tai, kad jų pagrindiniai veikėjai filmuose užima praeities ir dabarties liudytojų vaidmenis.

„Siekdami namų kino žiūrovams pasiūlyti visapusišką programą, nusprendėme dokumentikai skirti atskirą ciklą. Kviesime žiūrovus pasvarstyti apie filmuose keliamus klausimus, atrasti netikėtus žmonių gyvenimus, pamedituoti, pakeliauti – dokumentikos programa pasižymi neskubotumu, užburiančiais vaizdais, charizmatiškais herojais...“, – sako Eglė Maceinaitė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė ir viena Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programos sudarytojų.

Kadras iš filmo „Saulės miestas“, organizatorių nuotr.

Norisi, kad įsivaizdavimas apie dokumentiką keistųsi ir plėstųsi, kad ši kino rūšis atsiskleistų ir žiūrovai ją prisijaukintų.

„Skalvijai“ dokumentinis kinas artimas ir įdomus jau seniai – kino centras daugiau nei dešimtmetį organizuoja į kūrybinę dokumentiką orientuotą seniausią Baltijos šalyse dokumentinių filmų festivalį. Kadangi festivalis vyksta rudenį, kol kas dokumentinius filmus iš įvairių pasaulio festivalių kino centras sugrąžina į savo namų kino platformą [4].

„Norisi, kad įsivaizdavimas apie dokumentiką keistųsi ir plėstųsi, kad ši kino rūšis atsiskleistų ir žiūrovai ją prisijaukintų“, – priduria E. Maceinaitė.

Dokumentikos ciklą sekmadienį „atidarė“ kartvelų režisieriaus Rati Oneli filmas „Saulės miestas“ („Mzis qalaqi“, 2017). Autorius stebi kasyklų miestelį Sakartvelo vakaruose. Čia sovietmečiu buvo išgaunama 50 proc. pasaulio mangano. Šiandien šioje vietoje, apsuptoje kalnų, laikas sustojęs. Tačiau žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimus: šachtose dirbantis aktorius teatrui skiria vėlyvus vakarus, muzikos mokytojas gyvenimo viltis deda į muziką. Miestelio kvėpavimą palaiko ir tuščiame stadione vienodu tempu bėgančios dvi jaunos atletės, besirengiančios čempionatui.

Kadras iš filmo „Ieškant Evos“, organizatorių nuotr.

„Netikiu tradicine stebėjimo dokumentika. Tai pats sau prieštaraujantis apibūdinimas. Stebėjimo dokumentika – tai tiesiog reportažas. Jei tampi stebėtoju, susikuri distanciją ir esi pašalinis. Tai ne tavo tiesa. Man buvo svarbu atrasti savo tiesą“, – apie filmo „Saulės miestas“ kūrimą yra sakęs R. Oneli.

2017-aisiais R. Oneli svečiavosi VDFF ir „Saulės miestą“ pristatė Lietuvos auditorijai.

Filmo „Saulės miestas“ anonsas: 

Šį sekmadienį, balandžio 4 d., dokumentikos programa bus papildyta antruoju filmu, kuris visai kitoks nei „Saulės miestas“. Tai – režisierės Pia Hellenthal debiutas „Ieškant Evos“ („Searching Eva“, 2019). Pagrindinė šio filmo veikėja – Berlyne gyvenanti dvidešimt kelerių italė Eva. Klajūnė, poetė, modelis, sekso darbuotoja, buvusi kvaišalų vartotoja, feministė būdama 17-os paliko gimtuosius namus, kad rastų laisvę. Jos netradicinis gyvenimo būdas, socialiniuose tinkluose publikuojami moralines normas kvestionuojantys įrašai bei drąsios ir atviros nuotraukos pritraukia gausybę gerbėjų. Ją apibūdinančių etikečių daug, bet kas iš tikrųjų yra toji Eva Collé? Berlyno kino festivalyje pristatytas intymus ir spalvingas jaunos moters portretas taikliai atspindi šiuos laikus.

Filmo „Ieškant Evos“ anonsas: 

Dokumentikos programą rasite čia [5].