Mokosi lietuviškai

"Buvo labai intensyvus mėnuo gerąja prasme. Mokytis lietuvių kalbos labai įdomu", – sakė A.Mitchell, neseniai baigusi Vytauto Didžiojo universiteto rengtų nuotolinių lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų pirmą lygį.

Ji prisistato esanti pusiau lietuvė, bet kalbamės angliškai. Lietuviškai moka tik truputį. Pastarąjį žodį – "truputį" – į sakinį įterpia lietuvišką, tardama su akcentu.

"Va, matote kiek knygų. Turiu daug lietuviškų vadovėlių. Dalis knygų paliktos mano senelių", – atsisukusi į už jos esančias lentynas, dengiančias visą sieną, rodė moteris vaizdo pokalbio metu.

Anot jos, pati pajutusi, kad labai didelis skirtumas, kai kalbos mokomasi savarankiškai iš knygų ir kai tai daryti padeda žmonės, kurie, be viso kito, labai mėgsta savo darbą. "Kalbu apie šių kursų dėstytojus", – sakė moteris ir pridūrė, kad pažanga – didžiulė, nors jai patikusio Antano Baranausko eilėraščio lietuviškai pati dar nesuprastų. "Bet kada nors tikrai suprasiu", – įsitikinusi A.Mitchell.

A.Mitchell daug savo laisvalaikio skiria genealogijai: domisi ir britiškomis, ir lietuviškomis savo šaknimis.

Kam jai reikalinga lietuvių kalba? Negana to, lietuviškai norėtų mokėti ne vien paviršutiniškai, ne tik susikalbėti parduotuvėje, bet taip, kad galėtų skaityti. Skaityti laiškus, atsiminimus, įvairius dokumentus.

"Manęs laukia didžiulis archyvas", – teigė moteris, apibūdindama, kiek daug yra visko, rašyto lietuviškai, ranka ar spausdinto, susijusio su seneliais, kitais giminaičiais.

Hobis – genealogija

Mokytis lietuvių kalbos pradėjo jau būdama suaugusi. "Mano hobis – genealogija. Tikriausiai taip nutinka tada, kai tampi vyresnis. Kai esi jaunas, svarbesni kiti dalykai", – kalbėjo A.Mitchell.

"Domiuosi ir savo lietuviška, ir britiška gimine. Pastaroji man – taip pat labai įdomi, tik pažintis su ja vyksta kitokiu būdu. Pažinti lietuviškąją pusę sunkiau, nes prieinama mažiau informacijos, sunkiau ją pasiekti. Dar yra ir kalbos barjeras", – dėstė moteris.

Šį kalbos barjerą ir bando įveikti. Juk laiškuose, kad ir rašytuose, atrodytų, apie paprasčiausius dalykus, yra tiek daug informacijos apie patį žmogų, jo aplinką, tuometį laikmetį. Naudotis vertėjų paslaugomis – brangu, kartu prarandama ir dalis atradimo džiaugsmo. Be to, pati besigilindama į savo giminaičių gyvenimus, jų asmenines istorijas, ji tarsi pati turtėja.

Mokytis lietuvių kalbos labai įdomu.

Pabandžiusi skaityti senelio rašytus laiškus pasitelkė ir "Google" vertėją, ir pažįstamus. Mokėsi ir savarankiškai iš knygų, lankė kontaktinius vakarinius lietuvių kalbos kursus Anglijoje. Deja, ilgainiui kursai buvo nutraukti, nes nebeliko, kas dėsto.

Artimiausia jungtis tarp jos ir lietuvių senelių – mama Giedrė. Tačiau ji lietuviškai nekalba ir niekada nekalbėjo. Gimė 1940 m. neramiame Londone, o paaugusi buvo išsiųsta mokytis ir gyventi į privačią mokyklą-internatą, kaip ir daugybė kitų didmiesčio vaikų. Lietuvių kalbai tikriausiai tada nebuvo poreikio.

Vis dėlto nuo pat vaikystės Andree girdėjo lietuviškai tarpusavyje kalbančius senelius. "Labai maloniai skambėjo", – sakė pašnekovė.

Deja, senelė mirė, kai A.Mitchell dar mokėsi universitete, senelis po žmonos mirties išėjo į pensiją (dirbo vertėju) ir po šešerių metų (1987 m.) taip pat mirė. Nors praėjo daugybė metų, kol kartą A.Mitchell vėl išgirdo žmones, kalbančius lietuviškai, tačiau jų pokalbis jai iš karto išsiskyrė iš bendro triukšmo. To, apie ką buvo kalbama, ji nesuprato, tik tiek – kad kalbama lietuviškai.

Mokėsi ir susipažino Kaune

Andree gimė Anglijoje, kaip ir jos mama, kuri – vienintelė lietuvio diplomato Jono Augustino Jakobo ir Valerijos Kondratavičiūtės-Jakobienės dukra.

Jonas Augustinas Anglijoje atsidūrė dėl savo darbo – tarpukariu šioje šalyje pradėjo diplomatinę tarnybą. A.Mitchell pasakojo, kad senelis gimė Jelgavoje, Latvijoje, vėliau atvyko mokytis į Kauną. Čia studijavo teisę, lankė ir Karo mokyklą. Senelė Valerija, gimusi Sankt Peterburge, Rusijoje, į Lietuvą atvyko būdama šešiolikos. Kaune ji mokėsi "Aušros" gimnazijoje, ją baigė labai gerais pažymiais, bet studijuoti universitete negalėjo, nes šeimai trūko pinigų.

Situacijai pagerėjus, jaunesnė Valerijos sesuo buvo išleista studijuoti medicinos, o  Valerija, tapusi sekretore, dirbo Kaune veikusioje Užsienio reikalų ministerijoje. "Ten, manau, ji ir sutiko Joną", – senelių pažinties versiją pateikė pašnekovė.

Kaune gyveno ir vyresnis J.A.Jakobo brolis Antanas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, baigęs teisę dirbo Kauno apygardos teismo prokuroro padėjėju, ELTA redaktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos ir Darbo rūmų juriskonsultu. Deja, vėliau jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą.

Lietuvai netekus nepriklausomybės, A.Mitchell senelis ėjo vicekonsulo Londone pareigas. Grįžti į Lietuvą nepavyko, liko gyventi Anglijoje.

Kalbėdama apie senelio gyvenimą Anglijoje, A.Mitchell pasakojo, kad jis mėgo plaukti, žaisti tenisą, stebėti varžybas Vimbldone. "Apie visa tai žinau, nes lėtai pradedu suprasti, ką jis rašė laiškuose. Išsaugoti visi laiškai, rašyti šeimos nariams. Turiu kelis išverstus, bet tai gana brangus reikalas", – šyptelėjo moteris.

Pristatymas karaliui

Andree turi daugybę senovinių nuotraukų. Jas rodydama pyškina giminaičių vardus, vardija, kokiomis progomis darytos nuotraukos. "Čia – Palangoje, čia jis dar mokinys. Čia šeimos nuotrauka. Čia brolis Antanas, su kuriuo senelis gyveno kartu Kaune. Čia pasas, prašymas pasui gauti. Čia mamos pusbroliai. Čia Elenos sūnus Vladimiras", – rodo fotografijas moteris ir beria vardus: Alfredas, Vytautas, Simonas, Kazimieras...

Kalbėdama apie giminaičius, A.Mitchel mini Pumpėnus, Kalvariją, Mažeikius. Pastarąjį pavadinimą jai sunku ištarti.

Žiūrime ir nuotrauką, kurioje – du jauni, gražūs, pasipuošę, pasitempę žmonės. Tai jos seneliai – į diplomatinę tarnybą paskirtas Jonas ir Valerija – pozuoja, prieš pristatant juos Anglijos karaliui Jurgiui V.

A.Mitchell seneliai lietuviai Jonas ir Valerija pozuoja nuotraukai, prieš juos pristatant pristatyti Anglijos karaliui Jurgiui V.

Kai kuriose Lietuvos, Latvijos vietose, susijusiose su seneliais, kitais giminaičiais, Andree su seserimi jau spėjo aplankyti. Pavyzdžiui, pasivaikščiojo Gedimino gatve Kaune, kurioje senelis kadaise gyveno.

Be kitų, plačiame jos giminės medyje yra ir rašytojai Antanas Baranauskas bei Antanas Vienuolis-Žukauskas. Tiesa, ši giminystė ne pagal kraujo ryšį, o pagal santuoką.

Dėkoja karantinui

A.Mitchel iš dalies dėkoja karantinui, nes, tik dėl jo sulėtėjus gyvenimui, atsirado laiko ir galimybių visam mėnesiui nerti į intensyvius lietuvių kalbos kursus.

Ji seniai žinojo apie lietuvių kalbos ir kultūros kursus, Lietuvoje rengiamus vasarą ir žiemą. Išvykti reikėdavo mėnesiui, o tai sudėtinga, nes moteris vadovauja projektiniam verslui.

"Pandemija iš dalies buvo palaima", – apibūdino moteris. Dėl karantino kursai buvo pradėti rengti nuotoliniu būdu, tačiau dėl to jų kokybė nenukentėjo.

"Man buvo įdomu ne tik plėsti žodyną, bet ir susipažinti su gramatika. Juk turiu perskaityti daugybę laiškų. Patinka suprasti, kokios kada gali būti žodžių galūnės, tada gali suprasti visą sakinį. Gebėjimas pačiai suprasti teikia didžiulį pasitenkinimą", – kalbėjo moteris.

Šiuose nuotoliniuose kursuose ji susipažino su daugybe įdomių žmonių iš įvairių šalių.

"Man atrodo, kad buvau vienintelė iš Jungtinės Karalystės", – teigė pašnekovė. Kiti kursų dalyviai buvo iš Argentinos, Baltarusijos, Pietų Korėjos ir kt.

Vienus lietuvių kalba patraukė, nes, kaip ir Andree, turi lietuviškų šaknų. Kitiems mūsų kalbos reikia, nes nori susikalbėti su sutuoktiniu ar anūkais jų gimtąja kalba. Dar kiti ruošiasi atvykti studijuoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir šie kursai puikiai padeda pradėti ar patobulinti pažintį su lietuvių kalba ir kultūra.

Naudingomis A.Mitchel įvardijo ir pačias paskaitas, ir pasiūlytą užklasinę veiklą, susijusią su lietuviška kultūra. Buvo pasakojamos lietuviškos pasakos, skambėjo lietuviškos dainos, vedamos nuotolinės keramikos pamokos.

Kursų dalyviai buvo supažindinti su lietuviška mitologija, virtuve. Norintys galėjo pabandyti kartu pasigaminti tam tikrų patiekalų. "Kugelis, cepelinis, – ne taip ištaria moteris, bet visiems lietuviams suprantama, koks patiekalas turimas omenyje. – Man patiko gaminti. Reikės vėl pabandyti."

"Vyko labai daug dalykų", – sunkiai viską aprėpė, bandydama išvardyti, prie ko naujo ir lietuviško per mėnesį pavyko bent prisiliesti.

Pradėjo nuo informatikos

Ir kaip ta lietuvių kalba, kas sunkiausia, kas lengviausia? "Jos besimokydama, kaip buvo ir su vokiečių kalba, strigau dėl tos pačios priežasties. Esu perfekcionistė. Bandyk sakyti, šnekėk bet kaip – negalvok apie tai, kaip turi būti sukonstruotas sakinys, tiesiog sakyk. Man tai nepadeda. Galiu sakyti tik žinodama, kad pasakysiu taisyklingai", – kalbėjo A.Mitchell, šiek tiek mokanti prancūziškai, vokiškai (geriau skaito nei kalba), pažįstanti rusiškas raides. Jų išmoko dar būdama vaikas.

Dabar jos tikslas – nepamiršti tų įgūdžių, kuriuos jau turi, ir, aišku, išmokti daugiau lietuviškai. Kalbai įtvirtinti, jos mokytis labai gerai žiūrėti filmus, susirašinėti ta kalba, kalbėti – vienu žodžiu, vartoti kalbą.

Pasidomėjome, ką A.Mitchell veikia, be domėjimosi lietuvių kalba. Baigusi informatikos studijas ji dirbo programuotoja, vėliau – projektų, departamento vadove. "Bet labiau norėjau dirbti viešajame sektoriuje, daryti gera visuomenei", – sakė pašnekovė.

Andree Mitchell/Asmeninio arch. nuotr.

Vėliau ėmė dirbti su savivaldybėmis, sveikatos organizacijomis įgyvendindama įvairius projektus, kurių tikslas – pagerinti sveikatos paslaugas, jų prieinamumą ir integraciją pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams, pavyzdžiui, asmenims, turintiems mokymosi sunkumų, sergantiems demencija.

Kaip Andree mano, ar jos darbe lietuvių kalba kaip nors pravers? Moteris galvoja, kad taip, nes tikisi, jog kažkada kurį nors projektą galės realizuoti ir Lietuvoje.