Virbalai neprilipo

Jau daugiau nei 20 metų Danguolė drauge su savo šeima – vyru Sauliumi ir trimis vaikais – dvidešimt vienų Gabriele, aštuoniolikmečiu Pauliumi ir dešimtmete Greta – gyvena Pietų Norvegijoje, netoli Stavangerio miesto. Čia nuostabi gamta, švelnus jūrinis klimatas.

Lietuvė patenkinta savo gyvenimu svetur: turi valdišką darbą, socialines garantijas, neįkyrius kaimynus, vyro rankomis pastatytą namą. Vyresnieji vaikai jau baigę, o pagrandukė Greta dar mokosi norvegiškoje mokykloje.

"Gyvenimas jau nusistovėjęs, tik kažin kaip būtų, jei neturėčiau savo hobio. Nes dirbu iki pietų, o grįžus rankos pačios ieško nėrimo vašelio", – juokiasi pašnekovė.

Rankdarbiai Danguolę traukė nuo pat mažumės. Keisčiausia – nemezgė nei mama, nei močiutė. Bet teta buvo nuostabi mezgėja. "Pamenu, į vieną giminės balių teta atėjo vilkėdama labai gražiu pačios nertu kostiumėliu. Nors buvau dar visai vaikas, tačiau visą vakarą negalėjau atitraukti nuo jos akių. Tada ir prisiekiau žūtbūt išmokti nerti", – pasakoja ji.

Danguolei teko palaukti, kol mokykloje prasidės darbų pamokos. Išmokusi nerdavo daugiausia servetėles. Bandė megzti ir virbalais, bet įpusėjusi mezginį prarasdavo įdomumą ir jo nebaigdavo.

"Neprilipo man tas drabužių mezgimas. Užtat, kai nuo penkiolikos atsisėdau ant sofos su vąšeliu, tai mamai sunkiai pavykdavo mane nuo jos nukrapštyti, o nėrinių būdavo pilni stalčiai. Paskui išvažiavau mokytis į Kauną. Baigiau sekretorių mokslus. Sukūriau šeimą, bet visą tą laiką nerdavau, – pasakoja savo gyvenimo istoriją Danguolė. – Vaikų drabužėliai manęs irgi nejaudino: labiau traukė interjero detalės – servetėlės, staltiesėlės, kilimėliai, lovatiesės."

Turistų traukos vieta

Kai Danguolė susilaukė antrosios savo atžalos – sūnaus Pauliaus, pradėjo su vyru važinėti į Norvegiją. Dirbo įvairius darbus.

"Vaikus visuomet veždavomės drauge. Juk negrįždavom namo kartais net po pusmetį. Kai vyresnėlė turėjo pradėti lankyti mokyklą, teko apsispręsti, kur ją leisti į pirmą klasę – Lietuvoje ar Norvegijoje. Su vyru pasitarę nusprendėme pamėginti kurti ateitį svetur", – prisimena lemtingą gyvenimo posūkį.

Kai nuo penkiolikos atsisėdau ant sofos su vąšeliu, tai mamai sunkiai pavykdavo mane nuo jos nukrapštyti, o nėrinių būdavo pilni stalčiai.

Iš pradžių Norvegijoje šeima planavo įsikurti tik laikinai – užsidirbti pinigėlių ir grįžti namo. Tačiau metams bėgant įleido šaknis svetur – už 40 km nuo Stavangerio esančiame kaimelyje.

Vasarą čia suvažiuoja daug turistų, netoliese yra įspūdinga stačiakampio formos Sakyklos uola – Preikestolen – maždaug 600 m aukštyje pakibusi virš bedugnės. Beveik lygus Sakyklos uolos paviršius sudaro taisyklingą kvadrato formą. Manoma, kad seniau ši neįprasta uola buvo naudojama pagoniškiems ritualams. Ją mėgsta ir ekstremalių akimirkų beieškantys parašiutininkai. Danguolė pasakoja, kad, norint pasiekti Sakyklos uolą, tenka pėsčiomis įveikti net kelių valandų kelią uolėtomis apylinkėmis.

Pašnekovė juokiasi, kad norvegiškai laisvai dar nekalba. "Kai tik atvažiavus reikėjo susišnekėti, lakstydavau žodynėlį pasiėmusi arba naudojausi internetiniu vertėju, – prisimena pačią pradžią. – Sūnus norvegiškai išmoko darželyje, jaunėlė Greta jau gimė Norvegijoje, tad dabar norvegiškai kalba geriau nei lietuviškai. Lietuviškai kalbėti jai sunku, bet suprasti – viską supranta. O aš turbūt ir numirsiu 100 proc. tos kalbos nemokėdama", – pokštauja Danguolė, teisindama save, kad Norvegijoje labai daug skirtingų dialektų, kurie apsunkina norvegų kalbos mokymąsi.

Neįprastas nėrimo būdas

Kai Danguolės vaikai ėmė lankyti darželį, mokyklą Norvegijoje, emigrantė nėrinius dešimčiai metų padėjo į šalį – nebuvo laiko. Vąšelio griebėsi tik prieš kokius trejus metus.

"Užsimaniau atnaujinti sau malonią veiklą. Tik servetėlių nerti jau nebenorėjau. Ėmiau naršyti po internetą, pinterestą, instagramą ir ieškoti kažko įdomaus, kažko kitokio, už ko galėčiau užsikabinti. Pas rusaites pamačiau tuos reljefinius kilimus, dar vadinamus 3D", – apie tai, kaip atrado naują nėrimo techniką, pasakoja lietuvė.

Visą gyvenimą nerianti Danguolė prisipažįsta, kad niekuomet nebuvo bandžiusi tokio nėrimo, kuriam naudojami ne siūlai, bet poliesterio arba medvilnės virvė. Ji gali būti visokio storio. Danguolė kilimams dažniausiai naudoja 3–5 mm storio virveles, kurias perka tiesiai iš fabriko Lietuvoje ir gauna didžiules rites, suvyniotas po 600–800 m. Tokiu būdu nerdama kilimą ji bando išvengti sujungimų.

"Kai tik pradėjau nerti, net pačiai buvo keista, kad turiu naudoti 8–9 mm kablį, o juk buvau pratusi prie plonyčio vąšelio, skirto servetėlėms", – prisimena sunkumus Danguolė, iš pradžių net jausdavusi rankų skausmą dėl neįprasto dydžio nėrimo įrankio ir paties nėrinio apimties. Moteris prisipažįsta, kad ir nuospaudų turėdavo į valias, kol neįsigijo ergonomiškų vąšelių.

Mokėsi iš vaizdo įrašų

Į klausimą, ar buvo lengva perprasti reljefinį kilimų nėrimą, Danguolė sako, kad nelabai. Iš tų pačių rusaičių teko pirkti ne vieną vaizdo įrašą, mokytis šio meno pagrindų. Ir dabar retkarčiais nusiperka vieną kitą naują šių kilimų nėrimo schemą, kurią patobulina savo įžvalgomis.

Jau trejus metus nerianti kilimus Danguolė sako, kad reljefinių kilimų gali būti pačių įvairiausių. Ji neria nuo 1,20 m iki 3,70 m skersmens.

"Pastarasis, pernai iškeliavęs į Lietuvą, buvo didžiausias iki šiol darytas, – atvirauja mezgėja. – Kas savaitę pas mus iš Lietuvos atvyksta vežėjai, per kuriuos labai patogu gabenti siuntas. Tąsyk to didžiulio kilimo viena nebepakėliau – teko prašyti namiškių pagalbos. Nėriau jį iš plonesnės virvutės, tad užtrukau maždaug du mėnesius."

Užvis labiausiai Danguolė nemėgsta ardyti savo darbo – ogi klaidų kartais dar pasitaiko. Visą laiką nėrusi ovalius, apvalius kilimus, šiuo metu mezgėja bando gilintis į stačiakampius. Norvegės stebisi jos hobiu. Pačios būdamos puikios mezgėjos, jos mažai girdėjusios apie reljefinį nėrimą.

"Norvegės – iš tiesų gabios mezgėjos. Jų raštai senoviniai, sudėtingi. Bet tie reljefiniai kilimai – ir joms naujiena", – juokiasi talentingoji lietuvė.

Neturi daug draugų

Pasak Danguolės, aplink kaimynų daug, bet Dovidonių šeimos bendravimas su jais apsiriboja vos keliais pasisveikinimo žodžiais. Į svečius vieni pas kitus nevaikšto (išimtis – viena norvegų šeima, kartais pasikviečianti juos į svečius). Moteris juokiasi, kad draugams suskaičiuoti, su kuriais galėtum bendrauti kaip su lietuviais, užtektų vienos rankos pirštų.

"Pradžioje ir tų lietuvių pažįstamų buvo daug. Bet paskui supratome, kad geriau turėti vienus tikrus draugus nei dešimt bet kokių. Kai pasiilgstame žmonių, sėdame į mašiną ir lekiame į Stavangerį, Bergeną ar Oslą", – atvirauja ji.

Labiausiai karantino suvaržymus Norvegijoje jaučia didieji miestai, o Dovidonių gyvenamame kaimelyje kaukių nešiojimas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Siūloma jas dėvėti viešajame transporte ir parduotuvėse. Mokyklos veikia, vaikai mokosi be kaukių. Tik sugriežtintomis higienos sąlygomis – visur pridėta dezinfekcinių skysčių, muilo. Ribojami susibūrimai – rinktis į vakarėlius leidžiama ne daugiau kaip dešimties žmonių grupėms.

Danguolė sako, kad Norvegijoje ji jaučiasi laisvesnė nei Lietuvoje, sulaukia daugiau šypsenų net iš visai nepažįstamų žmonių parduotuvėje ar gatvėje.

"Norvegijoje žmonės labiau atsipalaidavę, niekur neskubantys. Išeinant iš namų nereikia sukti galvą, kuo apsirengti. Norvegai labiau vertina sportinį stilių", – vardija gyvenimo ypatumus šalyje, kurie lietuvei jau tapo namais.