Paminklo sovietai nenuvertė
Kartais įdomios istorijos atgyja narpliojant kitus pasakojimus. Taip atsitiko ir domintis paminklo ant Skomantų piliakalnio atsiradimo istorija.
Daugelis klaipėdiečių yra vaikštinėję po Skomantų piliakalnį ir apžiūrinėję 1928 metais pastatytą paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui bei Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos 5-mečiui.
Šis paminklas ypatingas tuo, kad išliko per visą sovietmetį, nepaisant fakto, kad ant jo vaizduojami Lietuvos valstybės simboliai: Vytis, Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius bei kiti sovietams nepriimtini simboliai.
Daugelyje šaltinių teigiama, kad šio paminklo pastatymą finansavo apylinkių žmonės. Šiuo reikalu rūpinosi ūkininkas Pranas Kučinskas, su kuriuo paminklo autorius Kostas Rameika grojo drauge suburtoje kapeloje.
Karybos istorijos žinovas ir entuziastas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis apie kitus šio paminklo pastatymu besirūpinusius šio krašto žmones išgirdo iš gyvąja Švėkšnos enciklopedija vadinto mokytojo, esperantininko, knygų autoriaus Petro Čeliausko.
Šis šviesuolis galbūt būtų galėjęs papasakoti dar daugiau dominančių detalių, bet praėjusiais metais pats atgulė amžino poilsio garbingoje Švėkšnos kapinių vietoje.
P. Čeliauskas minėjo A. Gelžinį kaip vieną aktyviausių lėšų rinkimo akcijos paminklui pastatyti dalyvių. Labai įdomus ir tragiškai nutrūkęs šio garbingo vyro likimas.
Buvo žmogus-orkestras
A. Gelžinio gimtinė – Inkakliai. Tai yra kaimas prie kelio iš Saugų į Švėkšną. Kaime jis turėjo apie pusantro hektaro žemės.
Tačiau jis buvo labiau žinomas kaip muzikantas, nes mokėjo groti bandonija, armonika, akordeonu ir smuiku.
Yra žinoma, kad A. Gelžinis buvo žmogus-orkestras. Pats grojo armonika sėdėdamas prie būgno, kurį mušdavo spausdamas pedalą, o šis buvo sujungtas su svirtele ir būgno lazdele. Gali būti, kad prie armonikos buvo ir rėmelis su lūpine armonikėle.
Taip jis grodavo vestuvėse, gegužinėse, kitose šventėse, ir ne tik Švėkšnos valsčiuje, bet ir Klaipėdos krašte.
Grodavo ir vienas, o kartais su draugais. Ko gero, dalyvavo ir skulptoriaus K. Rameikos suburtoje kapeloje.
Taip koncertuodamas A. Gelžinis prasimanydavo pinigų pragyvenimui. Yra žinių, kad tokiu būdu jis rinko pinigus ir paminklui ant Skomantų piliakalnio pastatyti. Regis, A. Gelžinis buvo pažįstamas su paminklo autoriumi.
Lietuvį vadino vokiečiu
Tačiau šis vyras buvo ne tik gerai apylinkėse žinomas muzikantas. A. Gelžinis buvo Šaulių sąjungos 237-ojo Švėkšnos būrio narys. Tai byloja apie jo pažiūras ir atsidavimą Lietuvos valstybei.
Derėtų nepamiršti, kad šis kraštas buvo pats Lietuvos ir Vokietijos paribys. Vietos gyventojai, kaip ir anksčiau, peršokę per upelį lankėsi vieni pas kitus, prekiavo, linksminosi ir draugavo.
Tiesa, buvo ir nesantaikos apraiškų. Tai lėmė kaimynų pilietinė ištikimybė skirtingoms valstybėms.
Išliko pasakojimų apie kitapus sienos visai netoli gyvenusį jauną vyrą, pavarde Augustynas. Koks buvo šio vaikino vardas, jau nebėra ko paklausti.
Augustynas, anot P. Čeliausko pasakojimo, vokiškai geriau keikėsi nei kalbėjo šia kalba, o jo tėvai visai nemokėjo vokiškai.
Kadangi Augustynas labai gerai ištardavo „Heil Hitler!“ („Šlovė Hitleriui!“) ir dažnai mėgo kartoti šį šūkį lietuviškojoje pusėje, kur dažnai lankydavosi, ir jaunimo dažnai buvo vadinamas vokiečiu.
Apgynė merginą?
Išliko nepatvirtintas, labiau legenda virtęs pasakojimas, esą kartą Augustynas atėjęs į šokius lietuviškoje pusėje ir kažkaip įžeidęs vieną vietinę merginą.
A. Gelžinis ją užsistojo, vyrai riebiai iškoneveikė vienas kitą ir net gerokai susikibo.
Muštynes Augustynas gėdingai pralaimėjo, o ši gėda giliai įžeidė jo savimeilę, skriaudos jis nepamiršo.
Gali būti, kad konfliktas nuo merginos įžeidimo tik prasidėjo. Galbūt žodis po žodžio jis peraugo į kitą lygį ir vyrai toliau barėsi dėl politinių dalykų. Juk vienas jų buvo aršus hitlerininkas, o kitas – Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Istoriniai įvykiai penktajame XX amžiaus dešimtmetyje labai sparčiai vystėsi.
Kai 1940 metais sovietai užėmė Lietuvą, Klaipėdos krašte vokiečiai ėmė stiprinti pasienio pozicijas.
Iš Inkaklių gyventojai buvo iškeldinti. Tada A. Gelžinis su šeima persikėlė į Švėkšną.
Už skriaudą – šūviai
Tragedija įvyko antrą karo, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, dieną.
1941-ųjų birželio 22-ąją vokiečiai įžengė į Švėkšną, o jau kitą dieną Augustynas atėjo keršyti A. Gelžiniui.
Tikėtina, kad Augustynas buvo įstojęs į Vermachtą, nes turėjo ginklą.
Regis, tą birželio 23-iąją jis iškart patraukė pas A. Gelžinį, kurį laikė savo aršiausiu priešu ir degė troškimu jam atkeršyti.
Atėjęs į Švėkšną, jis be kokių nors argumentų ar teismo sprendimo nušovė 34 metų A. Gelžinį.
Tiesa, šis Lietuvos patriotas buvo ne vienintelis tądien nužudytas Augustyno.
Išliko duomenys, kad toks pat likimas ištiko Inkaklių kaimo gyventoją Maciką ir Švėkšnos siuvėją Daukšą. Už ką jie sulaukė „vokiečio“ nemalonės, nebeaišku.
Liūdnas buvo ir paties Augustyno likimas. Kiek žinoma, Vermachto pusėje jis kariavo neilgai, netrukus po karo pradžios žuvo Rytų fronte.
Ieškojo pagal orientyrus
Pasak Švėkšnos šviesuolio P. Čeliausko, A. Gelžinio sutuoktinė Elena po vyro žūties išvažiavo į Šilutę. Galbūt ji buvo kilusi iš šio miesto ar jo apylinkių. Moteris ilgus metus dirbo kažkurioje Šilutės valgykloje.
A. Gelžinis buvo palaidotas Švėkšnos kapinėse. Jis atgulė šalia savo mamos Onos. Antkapinį paminklą jiems pastatyti pasirūpino velionio žmona Elena.
Paminklas ant A. Gelžinio kapo Švėkšnos kapinėse stovi ir šiandien. Tiesa, jį aptikti nėra paprasta.
Daugiau aiškumo neatsiranda ir perskaičius prie kapinių tvoros skelbiamų žymių žmonių bei ypatingų kapų sąrašą. A. Gelžinio pavardės tarp šių velionių nėra.
Simboliai byloja likimą
Rasti ieškomą kapą padėjo paprasta logika. Istorijos žinovas E. Kazlauskis nusprendė žvalgytis kitų antkapių su ta pačia pavarde, mat giminaičiai paprastai atgula amžino poilsio šalia.
Ir tikrai, greta kitų antkapių su ta pačia pavarde, klaipėdietis aptiko gožiamą krūmo seną mūrinį antkapį, ant kurio parašyta: „Čia ilsisi Antanas Gelžinis ir jo mamytė Ona.“
Kiek žemiau parašyta: „F. jo žmona Elena“. Pasirodo, tai reiškia, kad paminklo pastatymą „fundavo“, kitaip sakant, savo lėšomis pastatė velionio sutuoktinė.
Dar viena paslaptis ir simbolis slėpėsi paminklo apačioje, kuri per laiką užsinešė žemėmis. Tai yra kryžiaus ženklas, primenantis lazdą. Jis sukryžiuotas su kita lazda, primenančia nulaužtą žydinčio augalo su pumpuru ir žiedu kotą.
Telšių vyskupijos generalvikaras Vilius Viktoravičius teigė nepažinęs šioje kompozicijoje bendrų katalikų heraldikos požymių.
Kryžius sukryžiuotas su panašiu į ugniagesių kartį ar kobinį objektu.
Tačiau, jei manytume, kad tai augalo šaka su neišsiskleidusiu pumpuru ir žiedu, galbūt autorius šiais simboliais norėjo pasakyti, kad čia palaidotas žmogus, kurio gyvenimas nutrūko staiga, o mirtis buvo staigi ir netikėta.
Akivaizdu, kad kapas vis dar lankomas, tikėtina, kad A. Gelžinio ir jo mamos vardai dar minimi giminaičių maldose.
Projektas „Pasienio žmonės“ portale https://www.kl.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 6000 eurų.
Naujausi komentarai