Daugialypė krašto bendruomenė
Istorikas Dainius Elertas, kalbėdamas apie tarpukario klaipėdiečius, pabrėžė, kad tuomet miesto bendruomenė buvo išskirtinė.
„Nors dabar linkstama to meto Klaipėdos bendruomenę traktuoti kaip dvipolį reiškinį, viskas buvo ne taip paprasta. Buvo vietiniai žmonės, kurie save laikė vokiečiais, kai kurie jų net buvo atvažiavę čia iš Vokietijos. Jie laikė šį kraštą integralia Vokietijos dalimi. Buvo lietuvių, kurie atsikėlė gyventi į Klaipėdą, jie turėjo savo įpročius, rėmėsi Kauno formuojama šio krašto vizija. Iš esmės jiems buvo svetima ši erdvė“, – teigė D. Elertas.
Vietos vokiečiai į atsikėlėlius iš Lietuvos žvelgė kaip į kolonistus, kaip į svetimus.
Istoriko teigimu, Klaipėdoje buvo dar viena gyventojų grupė, kuri sudarė plačią visuomenės dalį, dėl kurios prielankumo buvo varžomasi ir siekiama patraukti į savo pusę.
Tarp jų buvo vokiečių memelenderiai, taip pat – ir lietuviškasis memelenderių atitikmuo, kurie buvo linkę save matyti vietinėje kultūroje.
„Šie žmonės į naujai atėjusią Lietuvos valdžią arba į kraštą atsikėlusius lietuvius žiūrėjo rezervuotai, nes vietiniams tai iš dalies buvo svetimi žmonės su svetima kultūra, kai kuriais atvejais net tikėjimo prasme svetimi. Čia dominavo evangelikai liuteronai, o atsikėlę lietuviai daugiausia buvo katalikai“, – kalbėjo istorikas.
Klaipėdiškiai liko šone
Anot D. Elerto, Klaipėdos visuomenę tuo metu sudarė ir dar vienas sluoksnis – vietiniai lietuviai (lietuvininkai, mažlietuviai, klaipėdiškiai), kurių po truputį daugėjo, jie buvo Lietuvos valdžios palaikomi.
„Šie žmonės buvo prolietuviški, jie ieškojo būdų, kaip padėti centrinei valdžiai integruoti Klaipėdos kraštą į Lietuvą, neprarandant savitumo. Ir čia įvyko daug konfliktų, netgi su centrinės valdžios atstovais, kurie nesuprato šio krašto specifikos ir kartais elgėsi gana brutaliai, nes tiesiog nebuvo pratę elgtis demokratijos sąlygomis. Jie buvo perėmę poziciją dar carinės Rusijos tipinio valdininko, kuris paprastai į visus žiūrėdavo iš aukšto, valdydavo ir visai nebuvo pratęs kalbėtis, derėtis ir priimti kitą nuomonę“, – tvirtino istorikas.
D. Elerto teigimu, dalis tų valdininkų iš Lietuvos į Klaipėdos kraštą ne visada atvykdavo savo noru.
Tai buvo dažniausiai kažkuo prasižengę žmonės, kurie savotiškai ištremti į nepalankų jiems kraštą, kur siekė išsitarnauti malonę, kad galėtų kuo greičiau grįžti atgal, tad neretai jie, bendraudami su valdiniais, perlenkdavo lazdą.
Juolab savivalda Klaipėdos krašte buvo išvystyta žymiai geriau, po krašto prijungimo prie Lietuvos jos nereikėjo kurti iš naujo, buvo aiškus tęstinumas ir netgi demokratijos tradicijos čia buvo žymiai gilesnės negu to meto Lietuvoje, netgi cenzūros gniaužtai buvo daug švelnesni Klaipėdos krašte.
Dar viena konfliktų priežastis, kuri atsispindėjo ir to meto spaudoje, ir senųjų klaipėdiečių memuaruose, tarp vietos gyventojų ir naujosios Klaipėdos krašto administracijos buvo ta, kad dalis lietuviškųjų gyventojų tikėjo, kad Klaipėdos kraštą perėmusi Lietuva jais pasitikės ir krašto valdymo reikalus perduos jiems.
„Tačiau taip neatsitiko. Jei pažiūrėtume į to meto krašto valdininkų sąrašus, pamatysime, kad autonominės savivaldos bloke dominuoja vokiškos terpės žmonės. Vietos lietuvių tarp jų yra labai mažai, o centrinės valdžios postus užėmė lojalūs, bet nelabai krašto specifiką suprantantys tarnautojai iš Didžiosios Lietuvos. Tad prolietuviškieji vietiniai šiuo atveju atsidūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo“, – kalbėjo D. Elertas.
Kraujas iš nosies
Kalbant apie amžininkų atsiminimus, anot istoriko, tada buvo nemažai ir tos fragmentuotos visuomenės bendradarbiavimo aspektų.
„Tad vadinti Klaipėdos kraštą to meto neramumų vieta arba net lyginti su dabartiniais įvykiais Palestinoje ir Izraelyje tikrai nereikėtų. Įtampos buvo visai ne tokios. Yra buvę net visai kitokių pavyzdžių. Po 1939 m. iškilo klausimas, kaip elgtis su moksleiviais, kurie mokėsi lietuviškose klasėse ir buvo visiškai nepasiruošę vokiškoms mokykloms. Buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, tiesa, nelabai ilgas, ir yra žinomi faktai, kai vokietukai bandė prie tų lietuviškų klasių moksleivių kabinėtis, bet mokyklos direktorius pareiškė, kad tai toleruojama nebus“, – pasakojo D. Elertas.
Vis dėlto per tuos šešiolika lietuviško Klaipėdos etapo metų tarp jaunuolių nutikdavo visko.
Remiantis Klaipėdoje tuomet gyvenusio Romualdo Bėkštos atsiminimų knyga „Gyvenimas Malkų gatvėje“, matyti, jog ne taip ir retai pasitaikydavo peštynių tarp lietvuviukų ir jaunųjų vokiečių.
„Prasidėdavo jos dažniausiai taip: „Du schemaitisches Glatzkopf, Rhupusche, Welne... (Tu žemaitiškas plikagalvi, rupūže, velnie)“ – taip paprastai užkabindavo vokietukai, o rupūže su velniu būdavo paimta iš lietuviškų keiksmų arsenalo, nes taip daugiausia keikdavosi mūsų tautiečiai. Neatsakyti neįmanoma, tai skambėdavo maždaug taip: „Schwarz, weiss, rot, der Hitler ist schon tot, wir werden ihn vergraben im alten Puppenwagen… (juoda, balta, raudona, Hitleris jau mirė, mes jį palaidosime sename lėlių vežimėlyje)“ – toks būdavo standartinis atsakymas. Tuo metu Vokietijos vėliava buvo juodos, baltos ir raudonos spalvos, Hitleris jau buvo atėjęs į valdžią“, – memuaruose rašė R. Bėkšta, pridūręs, kad po tokio apsižodžiavimo belikdavo priešininkams kibti į atlapus, ir kraujo iš nosies išvengti nepavykdavo.
R. Bėkšta prisiminė, kad, likus vos keliems mėnesiams iki anšliuso, 1939 m. sausį Klaipėdoje vyko rinkimai į Seimelį.
Tuomet įtampa jau buvo taip išaugusi, kad vokiečių jaunuoliai nebaudžiami siautėjo gatvėse.
„Po kelių dienų tėvą, pareinantį iš darbo, Hitlerjungendo vokietukai sumušė. Kam pasiskųsti? Juk iš to naudos nebus, nes kas juos beatpažins“, – rašė R. Bėkšta.
Muštynės nebuvo retos
Klaipėdiečio liudijimą patvirtina ir kone visuose 1938 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje leisto dienraščio „Vakarai“ numeriuose aprašomi smurtiniai išpuoliai tautiniu pagrindu ne tik prieš suaugusiuosius, bet ir prieš vaikus.
„Šeštadienį, gruodžio 10 dieną, 18.40 val. Liepojaus gatvėje, netoli kino „Capitol“ praeiviai matė šiurpų uniformuotų vyrų siautėjimą. Išėjus iš kiemo tūlam apie 10–12 metų berniukui, kažkoks vyras, eidamas jam iš paskos, ėmė vokiškai šaukti: „Er hat Messer!“. Berniukas, pamatęs, kad jį nori pulti, perėjo į kitą gatvės pusę. Čia prie jo pribėgo Ordnungdiensto uniforma vyras, smogė kumščiu į veidą. Tuo metu atsirado ir daugiau vokiečių. Vienas jų su odiniu žiurstu nieko nelaukęs griebė berniuką už gerklės ir perbloškęs ant žemės pradėjo smaugti. Uniformuoti vyrai tuo metu laikė primynę berniuko rankas ir storais batų padais spardė smaugiamąjį (šios ir kitų dienraščio citatų kalba netaisyta – A. D.)“, – 1938 m. gruodžio 12 d. numeryje rašė „Vakarai“.
Dar prieš kelias dienas buvo pasirodžiusi publikacija apie traukinyje nuo vokiečių nukentėjusias tris lietuvių gimnazijos mokines.
„Trys lietuvių Spartesniosios gimnazijos Klaipėdoje mokinės – Marytė Reisgytė iš Dreižių, Marytė Redveikytė iš Gropiškių ir Marta Kairytė iš Meželių, vakar, gruodžio 8 d., po pietų traukiniu po pamokų važiavo iš Klaipėdos į Priekulės stotį. Traukinyje jas užpuolė trys vokietukai: Klaus Moosler, Werner Klammroth ir Paul Klein, visi iš Priekulės. Jie atbėgo iš kito vagono ir pamatę tas mergaites, pradėjo jas mušti kumštimis per veidą“, – rašė dienraštis „Vakarai“.
Vis dėlto kiti Klaipėdos laikraščiai „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuviška ceitunga“ tvirtino, kad lietuviai kiršina ir yra viso pikto ir visokių nelaimių priežastis.
Beje, šiuose leidiniuose kone kasdien buvo pranešama, kad lietuvių vaikai užpuldinėja Klaipėdos vokiečius.
Pakakdavo vienos kibirkšties
Pasak istoriko, tarpukario Klaipėdos visuomenės fragmentacija turėjo įtakos kasdienybei – juk žmonės susidurdavo visur, jie vaikščiojo į turgų, parduotuves ir kartais pakakdavo kibirkšties, kad buitiniai nesutarimai virstų į aršesnį konfliktą.
„Vis dėlto ne taip dažnai tie nesutarimai į didesnius konfliktus išaugdavo be išorinės pagalbos. Nes daugelis to meto provokiškai nusiteikusiųjų streikų arba demonstracijų buvo inspiruojami iš Vokietijos konsulato arba vietoje sukurtų provokiškų organizacijų ir dažnai tie veiksmai būdavo koordinuojami“, – pasakojo D. Elertas.
Daugelis to meto provokiškai nusiteikusiųjų streikų arba demonstracijų buvo inspiruojami iš Vokietijos konsulato arba vietoje sukurtų provokiškų organizacijų.
Istoriko teigimu, būdavo ir lietuviškų akcijų, nors nedaug, bet jų buvo, kai centrinė Lietuvos valdžia imdavosi tam tikrų veiksmų.
„Tai ir ta pati Jūros diena, kai buvo siekiama prikviesti kuo daugiau lietuvių iš Didžiosios Lietuvos ir per kultūrinę masinę akciją parodyti, kas šiame regione yra šeimininkas. Aišku, buvo ir liūdnesnių dalykų, kai santykiai paaštrėjo po 1933 m. Kalbu apie garsiuosius konfliktus prie laivų, kai buvo išnaudota tam tikra memelenderių nostalgija, jų nepasitenkinimas esama lietuviška valdžia“, – kalbėjo D. Elertas.
Buvo atvejų, kai į Klaipėdos uostą atplaukus vokiškiems laivams, susirinkę vietiniai vokiečiai giedodavo Vokietijos himną, o jiems iš laivo pritardavo atvykusieji.
Prolietuviškai nusiteikę darbininkai bandydavo juos apmėtyti akmenimis.
Per tuos neramumus pasitaikė mirčių, tuomet nuo krašto policijos pareigūno kulkos žuvo lietuvis 16-metis Petras Kontautas, paskui jo laidotuvės virto demonstracija, ji buvo fiksuojama, vėliau išleisti atvirukai šiam įvykiui atminti su žuvusiojo atvaizdu.
Mirtinas užpuolis užeigoje
Politinės priešpriešos pavyzdys buvo ir lietuvio Beno Jonušio smurtinė mirtis Priekulės užeigoje.
Vyras buvo nužudytas tautiniu pagrindu.
„Šią naktį Priekulėje Rašo restorane buvo mirtinai sumuštas 20 metų amžiaus darbininkas Benas Jonušys, kilęs iš Veiviržėnų valsč. Tarvydų kaimo. Jonušys tarnavo pas Rašą, dirbo jo plytinėje. Vakare, pašėręs arklius, užėjo į restoraną, kuriame rado begeriančius vokiečius. Tie pamatę Jonušį, ėmė šaukti „žemaitis“ ir kitokiais būdais užgaudinėti. Pagaliau Jonušys buvo užpultas ir sudaužyta galva“, – 1938 m. gruodžio 5 d. numeryje rašė „Vakarai“.
Po kelių dienų sužalotasis mirė.
Išpuoliai Klaipėdoje ir aplinkiniuose krašto miesteliuose vyko nuolat.
Beveik tuo pat metu Juknaičiuose uniformuoti jauni vokiečiai stipriai sumušė du pašto darbininkus.
Pačioje Klaipėdoje buvo užgauliojami geležinkelių pareigūnai, „jiems einant keli vokiečiai juos užkabino ir iškoliojo“.
Didžiausias priešas – policija
Iš kitos pusės, anot istoriko, kažko panašaus būta Neumanno–Sasso bylos kontekste 1934–1935 m., kai už antivalstybinę veiklą ir rengiamą sukilimą, siekiant ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos valstybės ir jį prijungti prie nacių Vokietijos, buvo teisiami T. Sasso ir E. Neumanno įkurtų partijų vadovai bei žymesni veikėjai ir smogikų vadai.
Didžiausias vietos žmonių nesantaikos pikas pasiektas 1939 m. po anšliuso, lietuviams pasitraukiant iš Klaipėdos, kai daliai jų buvo aiškiai pasakyta, kad čia jie nepageidaujami ir netgi buvo imtasi prievartos juos išstumiant iš krašto.
Tuomet tikrai nukentėjo nemažai prolietuviškai nusiteikusių žmonių.
„Kraštas buvo dvikalbis, ir tie šimtai metų tokio sugyvenimo paliko pėdsaką. Tie dalykai taip staiga išnykti negalėjo. Tokius santykius lėmė ir bendras interesas, kai nesutariant dėl vienų dalykų, galima bendrai ir vieningai veikti dėl kitų. Tokių bendrystės pavyzdžių yra, tiesa, jie neigiami, kalbu apie Lietuvos ir vokiečių kontrabandininkų bendradarbiavimą, gabenant per sieną spiritą ir kitas prekes be muitų. Jiems bendras priešininkas buvo policija“, – pabrėžė D. Elertas.
Kontrabandininkai Vokietijos–Lietuvos pasienyje veikė iki pat pirmosios sovietų okupacijos.
Paradoksalu, bet būtent kontrabandininkų tinklas 1940 m. politiškai angažuotiems žmonėms padėjo pasitraukti iš sovietų užimtos Lietuvos.
Projektas „Pasienio žmonės“ portale https://www.kl.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 6000 eurų.
Naujausi komentarai